15.2 C
Panevėžys
Antradienis, 18 birželio, 2024

Valentino dieną panevėžiečiai tuoktis neskuba

AutoriusDOVILĖ BARVIČIŪTĖFotoŽIVILĖ VEČIORKUTĖ, FREEPIK.COM

Valentino diena kasmet švenčiama kaip meilės ir romantikos diena, tačiau ji nepasižymi gausiomis santuokomis. Įsimylėjusios poros vasario 14-ąją, kaip ir Kalėdas ar Naujus metus, dažniausiai renkasi piršlyboms. Ir tik po jų – meilę vienas kitam prisiekia tuoktuvių ceremonijoje. O kokios jos būna? Kokias staigmenas kartais pateikia vienas iš jaunavedžių, kaip šventę gali sugadinti neprofesionalūs fotografai, kiek truko trumpiausia santuoka ir su kokiais iššūkiais susiduriama išvažiuojamųjų santuokų metu? Apie tai pasakoja Panevėžio miesto savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriaus vedėja Loreta Guokė ir Panevėžio rajono savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriaus vedėja Rūta Rudė.

Apsisprendė per naktį

Panevėžio miesto Civilinės metrikacijos skyriaus vedėja Loreta Guokė prisipažįsta, kad niekada neplanavo dirbti Santuokų rūmuose ir į naują gyvenimo pradžią vesti jaunuosius. Ji 14 metų dirbo Panevėžio miesto savivaldybės Kultūros skyriuje, organizavo įvairius miesto renginius. Tačiau, kai Civilinės metrikacijos skyriuje liko laisva vieta, L. Guokė ėmė rimtai svarstyti – ar ne laikas priimti naujus gyvenimo pokyčius.

„Visą naktį nemiegojau. Galvojau, ar tikrai noriu pakeisti darbą. Nors darbas Kultūros skyriuje buvo labai įdomus, daug ko išmokė, bet jis turėjo savo kainą. Septynios darbo dienos per savaitę ėmė alinti. Be to, manau, kad kartais žmogui pokyčių gyvenime reikia. Norėjosi kažko naujo ir pabandžiau. Tik atsitraukusi nuo savo darbo savivaldybėje supratau, kad tikrai per ilgai dirbau kultūros srityje“, – pasakojo L. Guokė.

Tikslas – pasiekti kiekvieno širdį

Civilinės metrikacijos skyriuje L. Guokė dirba nuo 2018 metų. Per tą laiką ji sutuokė arti dviejų tūkstančių porų, bet dar puikiai prisimena, ką teko išgyventi tuokiant pirmąsias poras.

„Anksčiau darbo dienomis santuokas registruodavome kabinete ir man, dirbančiai pirmą dieną, gal kiek ir drąsiau nei ceremoniją vesti salėje. Erdvės ir kalbėjimas nebuvo naujiena. Kai dirbau Kultūros skyriuje, nuolat renginiuose tekdavo sakyti kalbas ar sveikinimus. Turėjau sukaupusi patirtį ir nereikėjo išgyventi baimės prieš žmones, bet pirma santuoka vis tiek buvo didelis stresas. Tada stovėjau tarsi ant vienos kojos. Ir tik bėgant laikui pradėjau stebėti grįžtamąjį ryšį ir daug kitų dalykų suprasti. Tai buvo absoliučiai naujas darbas, į kurį reikėjo gilintis, skaityti, domėtis“, – pasakojo L. Guokė.

Ir jaunavedžiams skirtą sveikinimo tekstą L.Guokė nuolat tobulina, keičia ir ieško pačių gražiausių žodžių, kurie paliestų kiekvieno širdį. Anot jos, jokiuose teisiniuose aktuose nėra oficialiai nustatyta, kokia kalba turi būti sakoma per santuokos įregistravimo ceremoniją. Yra tik kelios frazės, kurias būtina pasakyti. Visa kita – Civilinės metrikacijos skyriaus vedėjo išmonė.

„Atsiradus civilinėms santuokoms, žmonės nenorėdavo taip tuoktis, slapčia eidavo į bažnyčią. Tada buvo stebima bei analizuojama, kodėl. Paaiškėjo, kad santuokos registracija remiasi į emociją, ir bažnyčia ją sukurdavo. Pati daug domėjausi, skaičiau, žiūrėjau karališkų vestuvių ceremonijas. Darbo pradžioje labai daug dirbau prie teksto, sukūriau jam rėmus, bet nuolatos atnaujinu. Ir tie žodžiai yra iš gyvenimo, būna, įstringa dainų ar popiežiaus pasakyti žodžiai. Kalbu tik apie tai, kas iš tiesų paliečia“, – sako L. Guokė.

Gražiausias akimirkas atima stresas

Santuokų ceremonijas vedanti Loreta įsitikinusi, kad tai – labai jautrus ir emocingas momentas, kuris vienaip ar kitaip paveikia. Jeigu į pasakytus žodžius žmogus jautriai reaguoja, ašaros yra daugiau norma negu nuokrypis nuo normos, nes tai reiškia, kad žmogus be kaukės, jis nuoširdus.

„Ateina pora, neišsiskirianti iš kitų, pradedu kalbėti ir matau tarp žmonių labai stiprų ryšį. Paskelbiu juos vyru ir žmona, jie ten padaro kažkokius pirštų ženklus, ir taip greitai, tarpusavyje taip suderintai. Tada būna labai stipri emocija, ir jie tokie laimingi. Smagu, kai patys žmonės kuriasi savo gyvenimo šventę“, – džiaugėsi L. Guokė.

Tačiau būna atvejų, kad prisibelsti iki žmogaus širdies taip ir nepavyksta. „Pamačiau, kaip skirtingai žmonės reaguoja į stresą. Vienas verkia, kitas pyksta, barasi. Buvo tokių atvejų, kai einame registruoti santuokos, o žmogus ant manęs šaukia, reiškia nepasitenkinimą. Pradžioje darbo galvojau, kodėl taip yra, bet dabar suprantu – taip žmogus tvarkosi su stresu, tokia jo reakcija, ir jau išmokau ją priimti“, – sako L. Guokė.

Santuokos ceremonijos vedėja turi būti pasiruošusi ir dar labiau netikėtiems nutikimams. „Vyksta ceremonija. Prieš mane stovi pora. Sakau kalbą ir, kai vyruko jau paklausiau, ar sutinka tuoktis, jis šaltu veidu rėžė – „Palaukit“. Apsisuko ir išėjo iš salės. Pastovėjo už durų, grįžo ir tik tada pasakė – „Taip“. Manau, nuotaka tą žmogų suprato geriau nei aš. Jai turbūt nebuvo tokios staigmenos kaip man“, – prisimena L. Guokė.

L. Guokė.

Kai šventę sugadina fotografai

Vestuvių ceremonija – viena jautriausių ir svarbiausių vestuvių dienos dalių, tačiau kartais ceremoniją sugadina ne tik stresas, bet ir neprofesionalūs fotografai, kurie pernelyg besistengdami įamžinti tai, kas vyksta, padaro neatleistinų klaidų.

„Kai ateina profesionalus fotografas, mes jo nei girdime, nei matome. Bet fotografai, kurie neturi patirties, dažnai pavagia pačius nuostabiausius ceremonijos momentus ir viską sugadina. Būna, jaunuosius tik paskelbiu vyru ir žmona, o fotografas pradeda šaukti – „O dabar visi prieikit nusifotografuoti!“ – ir taip neleidžia jauniesiems suvokti, suprasti, koks svarbus įvykis jų gyvenime ką tik įvyko. Būna, fotografai pavėluoja, įbėga su dideliais skėčiais ir taip įneša sumaištį. O juk čia reikalinga visiška tyla. Arba pradeda pleškinti žmogui prieš veidą, kai jis sako priesaiką – kai tas momentas toks svarbus abiem žmonėms“, – pasakojo L. Guokė.

Visada norėjo sugrįžti

Savo patirtimi dalijasi ir Panevėžio rajono savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriaus vedėja Rūta Rudė. Darbą Rajono savivaldybėje ji pradėjo 2007 metais būtent Civilinės metrikacijos skyriuje. Po penkerių metų, šiame skyriuje mažinant etatus, R. Rudei teko palikti šią darbo vietą. Toliau dirbdama savivaldybėje visą laiką dairėsi į šį skyrių ir laukė galimybės sugrįžti.

„Pamenu, prieš septyniolika metų oho kokios santuokos būdavo! Tada būdavo retenybė, kad ateitų vos keli žmonės. Susirinkdavo piršliai, jaunieji, poros, sveikintojai, tai mes trise vos spėdavome suktis. Būdavo, minias žmonių vos talpindavom į salę. Padėdavom nurengti, aprengti, rūbus sutvarkyti. O ir pati tuometinė skyriaus vedėja Palmira Liolienė šiai profesijai buvo atsidavusi visa širdimi. Ji buvo tarsi šios profesijos etalonas. Susižavėjimą kėlė, kaip ji atsakingai ruošdavosi vestuvėms, kaip dokumentus turėdavom sužiūrėti, kad nebūtų jokių klaidų. Toks darbas mane labai žavėjo ir visada norėjau čia sugrįžti. Bet sugrįžusi pamačiau labai didelius skirtumus – pasikeitė papročiai, įpročiai, įstatymai“, – pasakojo R. Rudė.

Per praėjusius metus Panevėžio rajono savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriuje savo santuoką įregistravo 72 poros, bažnyčioje – 51 pora. Dėl nežinomų priežasčių praėjusiais metais įregistruoti santuoką atsisakė dvi poros. O trumpiausia santuoka netruko nė pusantrų metų.

Gamtoje išgirsta kiekvieną žodį

Anot R. Rudės, santuokų ceremonijos, vykstančios Civilinės metrikacijos skyriuje, emociškai jauniesiems visada būna labiau įtemptos nei tiems, kurie tuokiasi savo pasirinktoje vietoje: sodyboje ar šiaip kur gamtoje.

„Salėje kartais žmonės net negirdi, ką sakau. Tik matau, kaip jie laukia, kad nepražiopsotų tos akimirkos, kada reikia pasakyti „Taip“. Vėliau pačios poros prisipažįsta, kad negirdėjo nei kas, nei ką sakė, tik žinojo, kad kažkuriuo metu reikia pasakyti „Sutinku“. Taip nutinka dėl tuo metu patiriamo streso ir įtampos. O gamtoje viskas būna kitaip, žmonės labiau atsipalaiduoja, būna laisvesni, emocija visai kitokia, didžiulis jaudulys juos užvaldo tik tada, kai pačių iniciatyva vienas kitam duoda priesaiką“, – išvažiuojamuosius santuokos skirtumus įvardijo R. Rudė.

Įsimintos išvažiuojamosios santuokos

Civilinės metrikacijos skyriaus vedėja pasidalijo ir įsimintiniausiomis praėjusių metų akimirkomis, kurios dažniausiai lieka būtent iš išvažiuojamųjų santuokų ceremonijų. Jų metu skyriaus darbuotojos niekada nežino, kas jų laukia, kai nuvyks į sodybą ar privačią valdą.

„Kartą teko važiuoti labai toli. Tai buvo paprasta, labai kukli sodybėlė, o santuoka vyko sode, po kriaušių, obelų ir slyvučių medžiais. Ši santuoka buvo įsimintina, nes vestuvės vyko savam žmonių ratelyje. Visi apstojo ratu, vienas šalia kito, ir mes pačios pasijutome kaip šeimos narės. Nejautėm, kad dirbtume darbą, buvo taip malonu, taip jauku ir šilta. Iš čia buvusių žmonių sklido nepaprastai gera emocija ir toks tvirtas tarpusavio ryšys“, – prisimena R. Rudė.

R. Rudė.

Kita įsimintina išvažiuojamoji santuoka vyko gruodžio viduryje, tada santuoką įregistravo Lietuvos Respublikos pilietis su Italijos Respublikos piliete.

„Žinojome, kad santuoką registruosime sodyboje. Buvo šalta, bet kaip įprasta avėjome batelius. Kai nuvažiavome, mus pasitiko pora, svečiai ir paprašė santuoką įregistruoti kieme, nes italė labai myli Lietuvą, ji sužavėta mūsų gamtos. Mes niekada nelinkusios ginčytis, manėm –nesušalsim, ceremonija vyksta neilgai. Tik dar pasiteiravom, ar pati jaunoji nesušals. Ir matome, kaip ją atveda artimieji, ji nusirengia paltuką ir visą ceremoniją išbūna nuogais pečiais. Niekam nebuvo šalta, priešingai – šilta ir jauku nuo gerų emocijų“, – sako R. Rudė.

Kita santuoka – taip pat sodybos kieme, vienas kitam meilę prisiekė Lietuvos Respublikos pilietė ir Bulgarijos Respublikos pilietis.

„Jau turėjo prasidėti ceremonija, bet staiga užėjo liūtis. Saugant dokumentus teko bėgti į sodybą. Jaunoji paprašė palaukti, nes ji norėjo veiksmo būtent kieme. Kadangi neturėjome kitos santuokos, turėjome galimybę lukterti. Kai aprimo lietus, buvo nuvalytos kėdės, stalai, dar lašnojo, bet santuoka vis tiek įvyko lauke, kaip jaunieji ir pageidavo. Gamtoje. O šią gamtos išdaigą atpirko labai svarbi akimirka – jaunieji vienas kitam sakė priesaiką. Jaunoji – vyro kalba, o jaunasis – jaunosios kalba. Tai buvo labai gražus ir jautrus momentas“, – prisimena R. Rudė.

Nevaldomos emocijos

Paklausus, kokia buvo pačios R. Rudės santuoka ir kas tuokė jų porą, moteris šypsojosi: „Tuokėmės 2008 metais Panevėžio miesto savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriuje. Jaudulys valdė kaip ir visus kitus, nors jau pati metus dirbau šiame skyriuje ir buvau susidūrusi su ta virtuve. Pasakysiu atvirai, kaip ir kiti aš neatsimenu, ką tuo metu sakė vedėja. Ir kai vėliau manęs klausė, kas tuokė, varčiau nuotraukas, kad pažiūrėčiau. Kol stovi prie durų, atrodo – viskas gerai, bet kai jos atsidaro, kažkas užsiblokuoja, atsiranda nevaldomas jaudulys. Bet kas vyko po to, tikrai pamenu. Vestuvės buvo visiškai tradicinės, dviejų dienų, su piršlio korimu, su keturiomis poromis. Tik pasirinkau tuo metu netradicinę pavardę su galūne -ė“, – pasakojo R. Rudė.


Palikti komentarą

* JP.lt už komentarų turinį neatsako. Už komentarus atsako juos paskelbę skaitytojai. JP.lt pasilieka teisę šalinti necenzūrinius, nekultūringus ir neetiškus skaitytojų komentarus, kaip ir tuos, kuriais skatinama visuomenės grupių nesantaika, šmeižiami ar įžeidinėjami žmonės, o duomenis apie tai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka perduoti teisėsaugos institucijoms. JP.lt skatina komentuoti atsakingai ir gerbti kitų skaitytojų nuomonę.

PANAŠŪS STRAIPSNIAI

Artėja vestuvių sezonas. Apie ką nepagalvoja lietuviai?

confident-noyce

Panevėžio rajono meras A. Pocius sutiktų tuokti rajono poras

confident-noyce

Vilniaus rajono meras siūlo leisti merams tuokti jaunavedžius

confident-noyce

Naujausi straipsniai

Šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Sutikti Skaityti daugiau