Vadoklių kultūros centro meno vadovė A. Suščenko: „Neįsivaizduoju savo gyvenimo be šokių“

AutoriusSAMANTA ILONYTĖFotoŽIVILĖ VEČIORKUTĖ
A. Suščenko.

41-erių Asta Suščenko šokių pasaulyje sukasi kaip vijurkas. Ir taip… visą gyvenimą! Šokti pradėjusi vos tik išmoko vaikščioti, ji šoka ir kitus moko šokti iki šiol. Moteris juokėsi, kad buvo išmokusi kurti šokių choreografijas net miegodama ir sapnuodama: „Atsikėlusi jau žinodavau, kuriam šokiui tiks ką tik susapnuotas judesys.“

Muzika lydi visą gyvenimą

A. Suščenko užaugo Pasvalio rajone, Narteikių kaime, lankė Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės vidurinę mokyklą. 2003 m. Panevėžio konservatorijoje baigė muzikos pedagogiką. Vėliau, 2007 m., baigė Šiaulių universitetą ir įgijo muzikos pedagogikos bakalauro kvalifikacinį laipsnį ir po metų pradėjo dirbti Jotainių pagrindinėje mokykloje muzikos ir šokių mokytoja.

„Tais pačiais metais buvau pakviesta ir į Vadoklių kultūros centro Jotainių padalinį dirbti meno vadove. Taip prasidėjo mano kaip mokytojos kelionė. Po to pradėjau dirbti Šilagalio kultūros centre, Ramygalos gimnazijoje, Katinų, Linkaučių mokyklose, Panevėžio muzikos mokykloje. Vienu metu dirbau net šešiose skirtingose vietose. Tačiau atėjo laikas mažinti darbo krūvį, bent laikinai, kol paaugs sūnus, nes norėjosi pasidžiaugti motinystės pareigomis ir daugiau laiko skirti mylimai šeimai. Visgi veiklos netrūksta dirbant ir dviejuose kultūros centruose – Šilagalio kultūros centre ir Vadoklių kultūros centro Jotainių padalinyje“, – atviravo šokėja.

Ji dar pridūrė, kad meilė muzikai, šokiams buvo paveldėta iš labai talentingos šeimos. A. Suščenko tėvai taip pat šoko, dainavo ansambliuose, brolis grojo orkestre, o vėliau įkūrė grupę „Bohema“. Sesuo taip pat muzikali, tačiau pasirinkusi medicinos kelią.

„Mane ypač žavėjo brolio muzikavimas bei jo įrengta studija bendrabučio rūsyje, todėl ir aš pasirinkau muziką“, – turėjusią lemiamą įtaką pripažįsta ponia Asta.

Svajonės pildosi

Kaip minėta, meno vadovė šokti pradėjo vos pradėjusi vaikščioti.

„Kai tik išgirsdavau muziką, bandydavau kraipytis kaip tik moku (juokėsi). Vėliau pradėjau lankyti šokių būrelius. Nuo šešerių metų jau mokėjau šokti valsą. Stipriausią pamatą mano šokių pasaulyje padėjo vadovai Sigitas Repšys ir Kristina Nainienė. Pas juos šokau tautinius šokius. Vadovas S. Repšys tuo metu dirbo Joniškėlio žemės ūkio technikume ir pakvietė šokti studentų kolektyve „Triptas“. Aš buvau tik šeštokė! Vėliau išvažiavau studijuoti į Panevėžį. Taip mylėjau tautinį šokį, kad atsidūriau Panevėžio bendruomenių rūmuose tautinių šokių kolektyve „Austėja“. Šiame kolektyve šokau nuo 1998 m. iki pat karantino“, – kalbėjo Panevėžyje šiuo metu gyvenanti choreografė.

A. Suščenko.

Iš šių vadovų moteris išmoko labai daug – nuo vadovavimo pagrindų iki sudėtingiausių šokio žingsnių.

„Nuo pat paauglystės svajojau vadovauti savo šokių grupei. Nors tiek daug metų, beveik devynerius, studijavau muziką, šokis visada buvo greta. Kai pradėjau dirbti kultūros centruose, mano svajonė išsipildė. Šiandien turiu ne vieną šokių grupę. Tiesa, pradžia buvo sunki: daug seminarų, gilinimosi į atskirus šokių žanrus, stilius. Nesakau, kad ir dabar lengva, nes domėtis, eiti į priekį, mokytis reikia visada, bet vaikų, jaunimo, suaugusių šokėjų šypsenos, pastangos, pasiekti rezultatai atperka viską. Neįsivaizduoju savo gyvenimo be šokių aikštelės, scenos, jaudulio prieš konkursus“, – dėstė A. Suščenko.

Tarsi antra šeima

Šiuo metu šokėja turi net keturias šokių grupes: linijinių šokių „Akimirką“ Šilagalyje, orkestrinių šokių „Salidą“ Jotainiuose, pradedančiųjų grupę tokiu pačiu pavadinimu „Salida“ Šilagalyje bei naujai suburtą mažylių grupę „Salida junior“ Jotainiuose.

„Pradėjusi dirbti Vadoklių kultūros centre, Jotainių padalinyje, išbandžiau dainavimą, vaidinimą, bet meilė šokiui nugalėjo. Subūriau merginų šokių grupę „Salida“, kur šokome „šou“ šokius. Vėliau mus pakvietė šokti orkestrinius šokius kartu su Šilagalio kultūros centro Brass Band „Sklepučini“ orkestru. Nuo tada tapome orkestrinių šokių šokėjomis. Turėjome daug smagaus laiko: kelionės su orkestru į Vokietiją, Lenkiją, dainų šventės, muzikiniai TV projektai „Vario audra“ ir kiti koncertai Lietuvoje. Kartais, kai reikia kokiam nors renginiui, šokame ir kito žanro šokius – liaudies bei linijinius šokius. Netgi išbandėme jėgas LLŠF nacionalinio reitingo linijinių solo ir šokių komandų varžybose Šiauliuose. Ten mus lydėjo sėkmė, tapome nugalėtojomis“, – džiaugėsi šokių mokytoja.

Į vyresniųjų jaunimo šokėjų grupes A. Suščenko kviečia merginas nuo vienuolikos metų.

„Taip jas užsiauginu kaip šokėjas. Toks darbas reikalauja daug jėgų. Juk tenka mokytis ne tik įvairių šokių stilių, bet ir sceninės kultūros, įvaizdžio kūrimo, bendradarbiavimo ir daug kitų subtilybių, susijusių su šokiu, kultūriniu gyvenimu. Jau išleidau ne vieną šokėjų kartą. Merginos įprastai šokių būrelį lanko iki dvyliktos klasės, o tuomet išvyksta studijuoti. Būna išties liūdna jas paleisti, nes per tiek metų tampame kaip šeima“, – atviravo panevėžietė.

Visgi choreografė pripažino, kad labai džiaugiasi, kuomet į gimtąjį kraštą iš mokslų grįžusios šokėjos aplanko ją ne tik darbe, bet ir atvyksta į namus.

„Malonu, kad nepamiršta šokių, praleisto laiko drauge. Šokių grupėje „Salida“ šoka ne tik vietos gyventojos, bet ir iš gretimų kaimų: Katinų, Šilagalio, Pažagienių“, – sakė ji.

A. Suščenko.

Šokių kolektyvai

Po karantino meno vadovė subūrė naują šokių grupę, kuri galėtų šokti šalia Šilagalio kultūros centro orkestro.

„Kol kas jų yra mažai, bet šokėjos labai nori ir stengiasi šokti. Net keliauja šokti į Jotainius prie pažengusių merginų. Kaimuose, mažėjant jaunimo, jungti kolektyvus – puikus sprendimus“, – teigė moteris.

„Labai džiaugiuosi, kad besibaigiant 2022-iesiems sukviečiau mokytis šokti pačius mažiausius vaikučius į šokių grupę „Salida junior“. Jauniausia šokėja vos trejų metukų. Tai nauja karta, kuri su laiku pereis į orkestrinių šokių grupę. Jau turėjome pirmąjį koncertą su mažylėmis – šokome Kalėdų Seneliui. Širdis džiaugiasi matant, kad tokie maži vaikučiai jau dalyvauja kultūriniame gyvenime“, – pridūrė A. Suščenko.

Nors choreografė pagrinde dirbo su vaikais ir jaunimu, tačiau grįžusi iš vaiko priežiūros atostogų ji nusprendė įkurti ir suaugusiųjų kolektyvą. Taip Šilagalio kultūros centre gimė linijinių šokių grupė „Akimirka“.

„Šis žanras tinkamas bet kokiam amžiui. Linijinių šokių grupėje šiuo metu šoka šokėjos nuo 35 m. iki 63 m. Pradėjus šokti, prasidėjo karantinas, tačiau mes veiklos neapleidome, siunčiau pamokas vaizdo įrašų formatu, aptarėme šokius, planus. Kai jau leido šokti salėse, tada prasidėjo mūsų sunkus, bet malonus darbas. Pradėjome ruoštis LLŠF nacionalinio reitingo varžyboms ir Palangos festivaliui, kur reikia išmokti net penkiolika šokių. 2022 m. LLKŠ nacionalinio reitingo linijinių solo ir šokių komandų varžybose „Mažeikių taurė 2022“ laimėta trečioji vieta ir LLKŠ nacionalinio reitingo linijinių solo ir šokių komandų varžybose „Palanga dance open 2022“ – antroji vieta“, – vyriausiojo kolektyvo pasiekimais džiaugėsi mokytoja.

Pasiteiravus, kaip gimė kolektyvų pavadinimai, A. Suščenko tikino, kad tai – bendrų idėjų su šokėjomis rezultatas.

„Šokių grupės „Salida“ pavadinimą sugalvojome su šokėjomis. Labai gražiai merginoms skambėjo italų, ispanų kalbos. Taip ir tapome skambų ispanišką pavadinimą turinčia šokių grupe. Atsiradus mažosioms šokėjoms net daug negalvodama parinkau grupės pavadinimą „Salida junior“, nes jos mažytės, paaugusios keliaus į vyresniųjų grupę „Salida“. Na, o „Akimirka“ pavadinimas kilo repeticijos metu, kalbant apie gražias mūsų išvykų, koncertų, bendravimo akimirkas. Vienbalsiai nutarėme, kad vadinsimės linijinių šokių grupe „Akimirka“, – aiškino ji.


Palikti komentarą

* JP.lt už komentarų turinį neatsako. Už komentarus atsako juos paskelbę skaitytojai. JP.lt pasilieka teisę šalinti necenzūrinius, nekultūringus ir neetiškus skaitytojų komentarus, kaip ir tuos, kuriais skatinama visuomenės grupių nesantaika, šmeižiami ar įžeidinėjami žmonės, o duomenis apie tai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka perduoti teisėsaugos institucijoms. JP.lt skatina komentuoti atsakingai ir gerbti kitų skaitytojų nuomonę.

PANAŠŪS STRAIPSNIAI

Jotainietė: A. Leleivienė: „Dirbti meno vadovės darbą – man sielos atgaiva“

confident-noyce

M. Vaitkevičienė: apie darbą Krekenavos kultūros centre bei laisvalaikio pomėgius

confident-noyce

Kultūros ministerijos premija įteikta etnologei L. Vilienei: „Tai tarsi pasitikrinimas, kad darai gerai, kad eini teisingu keliu“

confident-noyce

Naujausi straipsniai

Šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Sutikti Skaityti daugiau