V. Vaitiekūnaitė. Savaitė be patyčių – ar įmanoma Lietuvoje?

V. Vaitiekūnaitė. Savaitė be patyčių – ar įmanoma Lietuvoje?

Vilma VAITIEKŪNAITĖ / Asmeninio archyvo nuotr.

V. Vaitiekūnaitė.

Jau kitą trečiadienį, balandžio 19-ąją, 17.30 val. Panevėžio atviroje jaunimo erdvėje, diskusijoje „Vaiko teisės ir pareigos: ar smurtaujant vaikas taps Supermenu?“ dalyvausianti Tolerantiško jaunimo asociacijos narė bei Vilniaus Antakalnio progimnazijos tėvų komiteto pirmininkė Vilma Vaitiekūnaitė panevėžiečius ne tik kviečia dalyvauti renginyje, bet ir ragina pradėti suprasti, kad nei akcijos, nei žinutės neapsaugos vaikų nuo patyčių.

Pasaulio sveikatos organizacija (PSO), atlikusi tyrimus, jau senokai įspėjo, kad daugiausiai besityčiojančių ir jų aukų – Lietuvoje. Tuomet buvo apklausti ir tiriami trylikamečiai. Be Lietuvos vaikų, daugiausia nuo patyčių kenčia Latvijos ir Portugalijos paaugliai.

Nors Lietuva bando kratytis šitos negandos, skelbia akcijas „Savaitė be patyčių“, „Smurtui prieš vaikus – ne“ ir panašias, deja, tokiomis akcijomis, nepabijosiu jų pavadinti parodomosiomis, bandome tik kirsti šakelę nuo išvešėjusio ir įsišaknijusio patyčių medžio.

BIC

Vaikų ar paauglių patyčios, su kuriomis taip uoliai bandome kovoti, viso labo tėra naiviais pasistumdymais ar apsižodžiavimais išreikštas vienas kito niekinimo ir žeminimo modelis, įsigalėjęs visoje mūsų visuomenėje.

Patyčių kultūra visur: šeimose, darbovietėse, politikoje, žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose, mokykloje. Patyčių būdu, per vadinamąjį mobingą, dabar daroma karjera. Ir jaunoji karta jau labai puikiai įvaldžiusi konkurencingumu vadinamą metodą – žemink bendradarbį, lipk per galvą ir tik taip pasieksi savo tikslus – trokštamą poziciją ar darbo užmokestį.

Todėl keistai atrodo „Savaitės be patyčių“ prezidentės Dalios Grybauskaitės apsilankymai psichologinės pagalbos linijose ir pasisakymai, kad gali tik pasirodyti, jog patyčių daugėja. „Bet taip nėra. Tiesiog mes apie jas daugiau kalbame, mes daugiau jų matome ir visuomenė nebebijo kalbėti“, – sako prezidentė.

Nebekalbėti jau nebeįmanoma! Paklauskite bet kurį emigrantą, besikraunantį lagaminus, arba jau anksčiau išvažiavusį iš Lietuvos – tai tūkstančiai skaudžių istorijų. Žmonės bėga ne tik nuo ekonominio skurdo, tačiau neretai ir nuo juos žeminančios aplinkos darbdavių, bendradarbių, draugų ir netgi artimųjų. Ne veltui Lietuva pirmauja šiais dviem rodikliais – patyčių ir emigracijos.

Vaikai ir paaugliai negali taip paprastai susikrauti lagaminų ir nuo patyčių pabėgti į užsienį, kaip kad gali suaugusieji, todėl jų atvejai nuskamba skaudžiausiomis istorijomis. Visą Lietuvą sukrėtusi mirtinai mušto keturmečio Matuko mirtis tik iliustracija, ką vaikai patiria šeimose, ko visuomenė dažnai nemato ir neišgirsta. Įsivaizduokite stebuklą, kad Matukas būtų išgyvenęs, na, nebūtų buvę to lemiamo smūgio.

Ar įsivaizduojate jo tolesnį gyvenimą tokioje šeimoje? Ar įsivaizduojate, kad šimtai vaikų tokį gyvenimą tebegyvena? Ar įsivaizduojate, kad taip Lietuvoje gyvena šimtai ir tūkstančiai moterų? Sakysite, kodėl jos taikstosi? Nesiplėsiu kaip įtraukia ir savyje laiko smurto ratas, tačiau paminėsiu tik vieną, tačiau esminę smulkmeną: smurtas tapęs norma, kultūros dalimi, beveik folkloru!

Fizinis smurtas tai tik viena (ir vienintelė visiems be išimties atpažįstama) žmogaus žeminimo formų. Ir ta, kuria dar galima kitiems parodyti ir įrodyti, kad tapo auka. Patiriantys psichologinį, emocinį smurtą, neretai sako: „Geriau jau muštų.“ Kas gali išmatuoti žeminamų žmonių kančias ir mastą? Todėl skubota ir neatsakinga viešai pareikšti – „taip tik atrodo, kad patyčių daugėja.“

Beje, patyčios, pažeminimai darbe, tarnyboje, vadinamas mobingas, Lietuvoje taip pat tampa norma, o atvejai, kai viršininkas elgiasi pagarbiai su pavaldiniais laikomi išimtimis!

Ir norma tapo, jog Prezidentės D. Grybauskaitės pareiškimas „patinka arba nepatinka“ prilygsta „galvos nukirtimui“. Įvairių minčių kelia šalies vadovės favoritų pasirinkimas tarp politikų ar partijų. Vieniems viešuose pasisakymuose nuolat klijuojamos korumpuotųjų etiketės, o tuo tarpu apie didžiausios per Lietuvos nepriklausomybę politinės korupcijos bylą Prezidentė nutyli. Maža to, Prezidentė filmuojasi šio tyrimo epicentre atsidūrusio verslo koncerno televizijos klipuose, darosi asmenukes su Liberalų sąjūdžio lyderiu, keliskart apklaustu teisėsaugos korupcijos byloje dėl ryšių su koncerno vadovais. Kaip vertinti, kai vienų ydos, nuodėmės dangstomos, o kiti – nuolat niekinami ir žeminami.

Nenuostabu, kad daugelyje Lietuvos įmonių, įstaigų įsigalėjusi norma, kai hierarchijos aukštesniuose lygmenyse esantys asmenys manipuliuoja aukštesniu statusu – žemina, priekabiauja, grasina atleidimais – veikia ir valstybės mastu. Psichologai šią patyčių kryptį vadina „bosingu“.

Todėl, savo vaikų nuo patyčių neapsaugosime nei akcijomis, nei „baisinančiomis“ žinutėmis, kad jas patiria kas trečias vaikas Lietuvoje. „Savaitė be patyčių“, kaip ir Lietuva be patyčių neįmanoma, kol žeminimo kultūra diktuojama ir palaikoma nuo viršaus – politikoje, darbovietėse, šeimose, internete, žiniasklaidoje ir kol ujamam žmogui pagrindinė pramoga ir paguoda – žinia, kad „kažkam yra dar blogiau“, pasidžiaukim.

Labirintų parkas

Modelis

AIK

Mano namukas

PIC

NĖRA KOMENTARŲ

Atsakyti

JP.LT už komentarų turinį neatsako. Už komentarus atsako juos paskelbę skaitytojai. JP.LT pasilieka teisę šalinti necenzūrinius, nekultūringus ir neetiškus skaitytojų komentarus, kaip ir tuos, kuriais skatinama visuomenės grupių nesantaika, šmeižiami ar įžeidinėjami žmonės, o duomenis apie tai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka perduoti teisėsaugos institucijoms. JP skatina komentuoti atsakingai ir gerbti kitų skaitytojų nuomonę.