Lietuvoje gerai žinomas teisininkas, diplomatas, buvęs užsienio reikalų ministras, „Misija Sibiras“ iniciatorius, dirbęs Lietuvos ambasadoriumi Vašingtone ir Londone, vėliau Europos Sąjungos (ES) ambasadoriumi Afganistane Vygaudas Ušackas baigęs tarnybą ES diplomatinėje misijoje Maskvoje tapo Kauno technologijos universiteto (KTU) Europos instituto direktoriumi.
Trečiadienį, sausio 31 dieną, ambasadorius V. Ušackas, Panevėžio rotariečių kvietimu, lankysis Aukštaitijos sostinėje.
Jis mielai sutiko pabendrauti su naujienų portalu JP ir atsakyti į keletą klausimų.
Dalijasi sukaupta patirtimi
– Pasibaigus diplomatinei kadencijai Maskvoje, vadovaujate KTU Europos institutui. Kaip jaučiatės naujose pareigose?
– Jaučiuosi puikiai, nes džiaugiuosi permainomis, kurios sudaro man galimybę dalintis unikaliai sukaupta patirtimi su studentija ir gyventojais. Esu kviečiamas atvykti į skirtingas Lietuvos vietas kalbėti Lietuvos ateities klausimais. Štai Panevėžyje lankysiuosi sausio 31 d. Žmonės uždavinėja nuoširdžius klausimus ieškodami atsakymų nuo, kodėl Lietuvoje kainos taip sparčiai auga ir žmonės mažai uždirba, jaunimas išvažiuoja, iki, ko tikėtis iš ES ateityje, apie Rusijos grėsmę, Lenkiją ar net apie Šiaurės Korėjos branduolinę programą. Domisi, kodėl Lietuvoje nėra telkiančio lyderio, galinčio išspręsti visiems skaudančius klausimus.
Sprendimą priims vasarą
– Esate lietuviams puikiai žinomas diplomatas ir politikas, ar jau pradėjote pasiruošimą dalyvavimui Lietuvos prezidento rinkimuose 2019 metais?
– Svarstau galimybę dalyvauti Lietuvos prezidento rinkimuose 2019 metais. Pokalbiai ir susitikimai su Lietuvos žmonėmis padės apsispręsti, ar kandidatuoti. Manau, tai paaiškės šią vasarą, vėliausiai rudenį. Svarbiausią vaidmenį atliks žmonių nusiteikimas – jei matysiu, kad žmonės nori, jog Lietuvą valdytų policininkas ar bankininkas, o ne tarptautinę patirtį galintis pasiūlyti skuodiškis, tuomet dalyvauti paprasčiausiai nebūtų prasmės. Dabar jaučiu visuomenės domėjimąsi ir tai labai gerai.
Užimtumo pakanka
– Tris dešimtmečius dirbote diplomatinėje tarnyboje, buvote aukštas Užsienio reikalų ministerijos pareigūnas, kuravęs ES ir NATO klausimus, vadovavote Lietuvos deryboms dėl narystės ES, buvote Lietuvos ambasadoriumi Vašingtone ir Londone, 2008-2010 m. dirbote užsienio reikalų ministru, o vėliau – ES ambasadoriumi Afganistane ir Rusijoje. Nepasigendate tokio intensyvaus darbo?
– Atvirai pasakius, nesitikėjau, kad grįžus sulauksiu tiek žmonos ir draugų priekaištų dėl intensyvios darbotvarkės. Jau per tą pusmetį spėjau aplankyti Pasvalį, Šilalę, Šiaulius ir kitus Lietuvos miestus, dėl Lietuvą masiškai paliekančių žmonių priežasčių ir sprendimo būdų ieškojau Singapūre. Ši maža šalis šią krizę jau išsprendė ir tapo vienu stipriausių Pasaulio centrų. Užsienio lietuviams rūpimus klausimus sprendėme Čikagoje ir Vašingtone, Paryžiuje atnaujinau ryšius su įtakingais Lietuvos draugais, o neįtikėtinai sparčiai augančioje Indijoje turėjau progą diskutuoti apie Lietuvai būtinas investicijas.
Tiesa, keista, tačiau šis noras į Lietuvą atvežti kuo daugiau gerųjų pavyzdžių kelia pasipiktinimą kai kuriems politiniams veikėjams. Anonimiškai nevengiama ir šmeižti, kaltinti neaiškiomis finansinėmis schemomis ar ryšiais. Kitaip nei negarbingu, man nepažįstamu, gėdą keliančiu elgesiu to pavadinti negaliu. Manau, kad mes esame neatsiejama Europos ir pasaulio dalis ir mums būtina semtis patirties.
Reikia bendro sutarimo
– Ką manote apie premjero Sauliaus Skvernelio pamąstymus apie poreikį gerinti santykius su Rusija?
– Turime būti realistai. Santykiai tarp mūsų, Europos Sąjungos ir Rusijos nesugrįš į įprastą vagą, kol nebus įgyvendinti Minsko susitarimai. Kol Rusija neatsitrauks iš Rytų Ukrainos. Bendra Europos politika, kaip sutarta tarp visų 28 valstybių užsienio reikalų ministrų, taigi ir Linui Linkevičiui pritariant dar 2016-ų vasarį, reiškia galimybę bendrauti su Rusija tais klausimais, kurie atspindi mūsų nacionalinius interesus.
Todėl Prezidentei, premjerui ir užsienio reikalų ministrui reikėtų susėsti ir aptarti, kas yra mūsų nacionaliniai interesai ir kokiais klausimais galime bendrauti su Rusija. Tiesiog daryti tai be pompastikos, gąsdinimų, kaltinimų vieni kitiems, nesukuriant didelių lūkesčių. Turėsime ginti savo ir Ukrainos laisvę ilgai. Antra vertus, Rusija yra ir išliks mūsų kaimynas, todėl neišvengiamai bendradarbiavimas verslo, turizmo srityje sėkmingai vyksta ir be didesnių politikų paskatų.
Stiprūs ryšiai – svarbūs
– Kaip Lietuva turi stiprinti ryšius su sąjungininkais, suprasti, suvokti priešus?
– Džiaugiuosi, kad Lietuvos politinė vadovybė padarė reikiamas išvadas dėl Ukrainos konflikto. Pagaliau pradėjome reikiamai investuoti į gynybą, puoselėti jaunimo tarpe prestižą tarnauti Lietuvos kariuomenėje, sugebėjome pritraukti NATO dėmesį, stiprinti mūsų teritorinę gynybą. Tačiau dar svarbiau – stiprinti ryšius su svarbiausiais sąjungininkais – JAV, Lenkija, Vokietija, kitomis ES valstybėmis ir taip pat politinius perversmus patiriančia Didžiąja Britanija. Norėtųsi matyti daugiau bendrų projektų su Šiaurės šalimis.
Visgi reikėtų atkreipti dėmesį, kad Pasaulio ekonominis, o ir politinis svorio centras slenka nuo Atlanto į Ramiojo ir Indijos vandenyno šalis. Kaip tyčia, dabar rašau jums iš Indijos, kur kol kas be galo stinga mūsų oficialių atstovų pastangų stiprinti ryšius, padėti čia esantiems investuotojams atrasti Lietuvą. Jau dabar 60 proc. Pasaulio BVP sukuriama čia, Ramiojo vandenyno regione. Atsakinga ir apie Lietuvos gerovę mąstanti valdžia turėtų daugiau savo dėmesio skirti potencialių partnerių tinklo mezgimui šiose šalyse.
Solidarumas būtinas
– Gyvename tarpusavio priklausomybės ir globalios priešpriešos pasaulyje ir turime tinkamai įvertinti aplinką, grėsmes. Ar Europos namai saugūs Lietuvai?
– Manau taip, bet kas bus ateityje, tik Dievas žino. Tačiau istorija liudija už save. Nuo ES įsikūrimo pradžios nei viena ES valstybė nebuvo užpulta ir nevyko karai. Kita vertus, kaip matome, grėsmės dramatiškai pasikeitė. Dabar didžiausią baimę kelia radikalizmas ir terorizmas. Būtinas kur kas didesnis ES solidarumas, kaip atsakas į Rusijos grėsmes.
Padėti ukrainiečiams
– Nemažai domėjotės įvykiais Ukrainoje, Sirijoje, Afganistane. Kokių perspektyvų tikimąsi? Kokia Vakarų šalių pozicija šių šalių atžvilgiu ir kaip reikia formuoti Lietuvos tarptautinę politiką?
– Šių valstybių atžvilgiu vargu ar Lietuva gali turėti savarankišką politiką. Visų pirma esame ES nariais. Juk ir dabar sėkmingai prisidedame formuodami bendrą politiką Ukrainos ir tos pačios Rusijos atžvilgiu. Ukrainos-Rusijos konfliktas yra ilgalaikis, nes V. Putinas mato ukrainiečių ir rusų tautas, kaip vieną. Tačiau ukrainiečiai jau balsavo už Europą, o Rusijos įvykdyta Krymo nelegali aneksija ir kariniai veiksmai Donbase tik dar labiau stiprina jų europietiškas nuotaikas.
Mūsų užduotis – ne tik sukelti ukrainiečių lūkesčius, bet ir padėti jiems ilgame kelyje link ES. Man tenka garbė būti tarp tų garbingų Europos politikų, kartu su buvusiu NATO Generaliniu Sekretoriumi A. Rassmusen, kitų šalių buvusiais vadovais, telkiant politinę ir finansinę paramą Ukrainai per „Ukrainos draugų grupe“.
Istorijos liudijimai
– Kaip jūs suprantate istorinę atmintį, valstybę? Juolab, kad šiais metais Lietuva švenčia 100-metį?
– Lietuvos valstybė buvo kurta per amžius tokių didvyrių kaip Karalius Mindaugas ir Lietuvos Kunigaikščiai, kraujavusi ir patyrusi pergalės skonį Žalgirio mūšyje, patyrusi laisvės kovotojų pasiaukojimą. Tik dėka šio palikimo šiandien švenčiame Lietuvos Valstybės atkūrimo šimtmetį. Mūsų istorija liudija, kad esame Laiminti Tauta.
Nepaisant prarasto valstybingumo, trėmimų, įkalinimų, mes sugebėjome tai pergyventi, atsitiesti ir dukart atkurti Lietuvos valstybingumą. Tas jausmas man buvo diegiamas nuo vaikystės. Kai tremtinys mano senelis Adomas vakarais išjungdavo sovietinę televiziją ir kviesdavo su juo klausytis „Amerikos Balso“ ar „Vatikano Radijo“.
Kai kasmet nuvykę į Bajoriškių kaimą Utenos raj. klausydavo senelio žodžių, kad žemė, ant kurios stovime – ne sovietų, o mūsų. Kai slapta nusivedęs į pastogę jis mums, vaikams, rodydavo aptrupėjusį, bet ant sienos tebekabantį gipsinį Vyčio ženklą ir kartodavo, kad tai – Lietuvos simbolis. Kai tėtis pasakodavo apie išgyventus Sibiro trėmimus. Kai mama rodė kur stribų kulka per peršautą ranką pateko į krūtinę ir ten tebėra. Visa tai manyje skiepijo suvokimą, kad laisvė nėra duotybė. Už ją kovojo, kentėjo, gyvybes atidavė daug žmonių. Tai jausdamas prieš 13 metų iniciavau jaunimo projektą „Misija Sibiras“.
Stiprinti regionų centrus
– Dabartinė valdžia jau dirba beveik pusantrų metų ir vis kalba bei ruošiasi keisti ekonominį Lietuvos peizažą. Kokia turi būti suformuota ekonominė politika regionuose, kad klestėtų ne tik didieji šalies miestai, bet ir Lietuvos pakraščiai?
– Kai kurie bankų analitikai perša mums „2,5 miestų Lietuvos idėją“. Man ji nepatinka. Taip, šalies gyventojų susitelkimas į didmiesčius vyksta visame pasaulyje. Tai natūralu dėl tobulėjančių technologijų ir augančių miestų. Greičiausiai už 20 metų Vilnius taps didžiausia Baltijos valstybių sostinė. Tačiau mes turėtume strategiškai siekti turėti dar bent 7 stiprius regionų centrus.
Panevėžyje nusprendęs gyventi žmogus turi gauti tokias pat paslaugas ligoninėje, mokykloje ir kt., kaip Vilniuje ar Kaune. Labiau skatinkime vietines iniciatyvas, padėkime joms valstybės ir ES parama. Realiais finansais, o ne mokymais ar suoleliais parkuose. Ne mažiau svarbu gerinti susisiekimą tarp miestų. Panevėžys, Telšiai, Tauragė, Skuodas ir dar daug miestų turi didžiulį potencialą. Tereikia išminties ir gebėjimų jį atskleisti.
Imtis kompleksinių priemonių
– Po ilgalaikių darbų užsieniuose grįžote į Lietuvą. Kokia ji jums atrodo ir ko reikėtų imtis norint į Lietuvą sugrąžinti lietuvius, ieškančius geresnio gyvenimo užsieniuose?
– Lietuvos nykimas didžiausia grėsmė mūsų saugumui bei gerbūviui. Gyventojų skaičius nuo 1990 m. iki 2017 m. sumažėjo nuo 3,7 mln. iki 2,80 mln. Lietuvoje gimsta maždaug trečdaliu naujagimių mažiau. 2016 metais vieną pensininką išlaikė 3,5 darbingo amžiaus piliečiai, o 2030 m. vieną pensinio amžiaus gyventoją turės išlaikyti vos 2,2 dirbantieji. Ar jų atlyginimai tikrai augs taip užtikrintai, kad galėtų išgyventi jų išlaikomas pensininkas? Kažkur vyriausybės koridoriuose pagaliau ruošiama strategija demografinės krizės sprendimui. Tačiau jei išties būtų norima grąžinti Lietuvai 3 milijonus gyventojų, tektų imtis kompleksinių priemonių: nuo šeimos politikos, tarpusavio pagarbos iki mokestinės aplinkos tobulinimų ir aukštojo mokslo pertvarkų, kontroliuojamo talentų iš užsienio pritraukimo. Be atsakomybės ir disciplinos niekur nepajudėsime. Kaip ir stojimo į Europos Sąjungą metu reikalinga, kad Valstybės vadovai prisiimtų asmeninę politinę atsakomybę. Dabar mūsų valstybė netenka visko – savo gyventojų ir daro tai sparčiausiai Europoje.
Išsikelkime tikslus, kad Lietuvos gyventojų skaičius 2030 m. siektų 3,15 mln., o vidutinis darbo užmokestis 2020 m. – 1,22 tūkst. eurų, 2030 m. – 2,4 tūkst. eurų. Sutarkime dėl reikiamų įstatymų ir paskirkime ministrą vyriausybėje, kuris, kaip savu laiku Vyriausiasis derybininkas dėl ES, dieną ir naktį su pilna Prezidento ir premjero parama, rūpintųsi, kad visos žinybos ir biurokratai dirbtų vienam tikslui – Lietuva turi būti geidžiamiausias kraštas gyventi ir kurti, o ne paliekamas nelaimingų žmonių.