Gerai žinomas visuomenės veikėjas, buvęs Panevėžio meras, muzikantas, eilių kūrėjas Vitalijus Satkevičius, nors dabar gyvena Panevėžyje, bet jo ryšiai su gimtuoju kraštu – Vadokliais ir, kaip jis pats sako, Poežerio kaimu – nenutrūksta iki šiol. Jis ne tik lankosi kaime, kurio sodyboje gimė, bet ir dalyvauja to krašto renginiuose ir, jeigu reikia, pagroja armonika ir užtraukia savo kūrybos dainas.
Pradžia socialinis tinklas
Šešiasdešimtmetis vyras neslepia, kaip Lietuva sužinojo apie jo pomėgį rašyti eiles, kurti dainas ir viešinti jas socialiniame tinkle „YouTube“. Prieš ketverius metus į šį tinklalapį įkėlė muzikinį kūrinį „Meilės iliuzija“.
„Dainai žodžius sukūriau pats, o ir muziką dainai pritaikiau taip pat pats. Jaunystėje rašiau eiles, o 2017-ųjų vasarą prisiminiau šį užsiėmimą. Per tą vasarą parašiau bene 18 eilių, o vėliau pabandžiau pritaikyti muziką. Kadangi nemoku užrašyti natų, muziką taikiau iš klausos – turiu tokį sugebėjimą. Juolab kad groju armonika jau seniai, todėl muziką sukurti savo eilėms nesudėtinga“, – pasakojo panevėžietis politikas, neslėpdamas, kad į internetą įkelti kūriniai, o jų jau ten nemažai, gali būti žingsnis išleisti savo kūrybos albumą.
Atlieka koncertuose
V. Satkevičius į internetą jau įkėlė ne vieną dainą ir rodo, kad tų kūrinių, kurie laukia savo eilės patekti į socialinį tinklapį, yra per tūkstantis, o kelia juos Vitalijus į „YouTube“ kiekvienos savaitės penktadienį.
„Kadangi tų eilių sukūriau nemažai, muziką joms reikia pritaikyti. Štai paskutinį eilėraštį sukūriau liepos 29 dieną, bet dar neradau tinkamos muzikos. Ieškau, kas labiausiai tiktų sukurtam eilėraščiui „Ežero dugne giliai“. Beje, savo sukurtas dainas jau ne kartą atlikau autoriniuose koncertuose. Savo dainas kartu su kapela dainavau renginyje ir Bendruomenių rūmuose, ir savo tėviškėje Vadokliuose“, – pasakoja muzikalus vyras ir sako, kad muzika yra šviesa, kuri jį lydi nuo pat vaikystės.
Neslepia, ką moka
Pasak Vitalijaus, nereikia slėpti, ką moki.
„Juk ir būdamas meru ne kartą dainavau. Visada mėgau ir dabar mėgstu būti tarp žmonių. Be to, smagu dainuoti pačiam grojant armonika. Įdainavau ne vieną dainą, tai, manau, galima pabandyti išleisti ir kompaktą. Juolab kad dainų žodžiai apie Tėvynės ilgesį, apie meilę. Tai gražu, o grožiu reikia dalintis. Beje, daina „Meilės iliuzija“, galima sakyti, skirta mano žmonai Eugenijai“, – aiškina jis ir mintimis sugrįžta į vaikystę, į muzikavimo pradžią.
Užrašė dainuoti chore
„Gyvenau Poežerio (taip vadina vietiniai žmonės, oficialiai – Paežerio, – autorės pastaba) kaime, netoli Juodžio ežero. Mokyklą lankiau Vadokliuose. Pamenu, būdavo tokių žiemų, kada priversdavo sniego ir į mokyklą vaikus veždavo rogėmis. Antroje klasėje mokytoja užrašė dainuoti į mokyklos chorą, bet nuo to dainavimo išsisukdavau. Mat, žiemą, kai mus vaikus veždavo namo į kaimą, manęs būtų reikėję laukti – muzikos pamoka buvo papildoma. Todėl, kad nereikėtų laukti, nelankiau to choro, o skubėdavau kartu su visais namo, nes ant ežero galėjome žaisti ledo ritulį. Tai buvo mėgstamiausia sporto šaka“, – dalijosi prisiminimais V. Satkevičius.
Mokytoja sutarė su mama
Dainų kūrėjas ir muzikantas neslepia, kad į chorą jį sugrąžino mama.
„Susirgau ir mama nuvežė į Ramygalą pas gydytoją. Ten ji ir susitiko muzikos mokytoją Genovaitę Rimšienę, ir jos abi sutarė, kad chorą lankysiu. Tai galima sakyti, kad reguliariai dainuoti chore pradėjau nuo trečios klasės, bet tada dar armonika negrojau. Grojo mano tėtis ir abu broliai dvyniai. Aš tik stebėjau, kaip jie groja. Tuomet mama padarė išvadą, kad armonika groti nepradėsiu“, – plačiai šypsosi Vitalijus ir sako, kad nuo armonikos nepabėgo.
Išmoko groti pats
„Groti vis tiek pradėjau. Jau mokiausi šeštoje klasėje. Tėvai ir abu broliai išvyko į svečius ir mane trims dienom paliko vieną namuose. Apeidavau ūkį, o ką veikti? Pamačiau armoniką, užkeltą ant spintos, ir pagalvojau, kodėl nepabandžius išmokti groti. Turiu tokią savybę, kad pradėtą darbą turiu užbaigti, ir per tas dienas išmokau groti. Suradau grojimo seką“, – pasakoja V. Satkevičius ir sakė, kad pirmoji dainą, kurią sugrojo buvo „Ant kalno karklai siūbavo“.
Užteko mamos pagyrimo
Pasak V. Satkevičaus, tėvai jo savamoksliai ir nebuvo baigę mokslų, bet tėtis įspūdingai grojo armonika, o mama mokėjo labai daug dainų.
„Tėvelis buvo kaimo muzikantas ir grodavo, kas tik jį pakviesdavo. Kai mama pamatė, kad groju, iškart tėvui pasakė – mažėlis jau groja armonika. Man tai buvo pats gražiausias pagyrimas ir nuo to laiko iš rankų nebepaleidau muzikos instrumento. Už tai, kad dainuoju, esu dėkingas muzikos mokytojai G. Rimšienei, o armonika pradėjau groti nuo šeštos klasės ir groju lygi šiolei“, – sako muzikantas.
Natų nepažįsta
Buvęs vadoklietis sako, kad groti teko įvairiose vietose ir įvairiomis progomis.
„Sovietmečiu vyko įvairus renginiai Panevėžio rajone. Gerai pamenu rajono dainų šventes, kurios vykdavo Krekenavos pušyne. Mus veždavo į tas šventes koncertuoti. Vieni šokdavo, kiti dainuodavo, treti grodavo. Tai važiuodamas ten įsimesdavau armonika ir nuo Vadoklių iki Krekenavos linksmindavau visus. Beje, tuomet ir pabandžiau ir groti, ir dainuoti. Tačiau galiu drąsiai prisipažinti, kad groti iš natų nemoku – niekada nelankiau muzikos mokyklos ir natų nepažįstu. Turiu labai gerą klausą ir galiu pagroti bet kokią melodiją“, – nuoširdžiai kalbėjo V. Satkevičius.
Suorganizavo kapelą, ansamblį
Visuomenės veikėjas, politikas pasakoja, kad šeimoje grojo ne tik tėvas, bet ir abu broliai.
„Tik namuose buvo viena armonika, ir kuris paimdavo ją, tas ir grodavo. Buvau nusipirkęs smuiką ir išmokęs šiek tiek pačirpinti. Tai jau grodavome dviese, o mama pasiimdavo rumbę (medinę rantėtą lentą skalbiniams lyginti, kultuvę – autorės pastaba) ir per ją su kuo nors braukydavo. Vėliau, kai paaugau, Vadoklių mokykloje buvome suorganizavę kapelą, ansamblį, nes noras muzikuoti augo kaip ant mielių“, – prisipažino V. Satkevičius ir tvirtino, kad muzika jį lydi visą gyvenimą.
Stresas padėjo kurti eiles
Negalintis nustoti muzikuoti vyras aiškina, kad negali mesti šio užsiėmimo, kuris kartais net būdavo pragyvenimo šaltinis.
„Kūryba lydėjo visur, o kurti eiles kartais paskatina ne ramus gyvenimas, bet kai ištinka stresas. Kai buvau apkaltintas nebūtais dalykais dėl 2011 metais surengto Europos krepšinio čempionato, tai tuo periodu, kai vyko teismo procesai, eilės tiesiog veržėsi iš manęs. Kai išteisino, kūrybos nemečiau ir toliau rašau eiles, parenku joms muziką ir dainuoju. Tik labai gaila, kad neteko pamuzikuoti kartu su vaikais, nors jie lankė muzikos mokyklą ir moka groti įvairiais muzikos instrumentais“, – apgailestavo dėl neįvykusio bendro muzikavo kartu su muzikaliais vaikais, o Vitalijus užaugino tris vaikus – dvi dukras ir sūnų.
