Prieš 32 metus, 1990 m. kovo 11-ąją, Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas, priėmė aktą „Dėl Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo“. Už šį aktą balsavo 124, susilaikė 6 deputatai. Prieš nebalsavo nė vienas.
Šiuo aktu Lietuvos Aukščiausioji Taryba, reikšdama Tautos valią, nutarė ir iškilmingai paskelbė, kad yra atkuriamas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos valstybės suverenių galių vykdymas ir Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė.
Pagal pareigas aktą pasirašė Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis ir sekretorius Liudvikas Sabutis, bet per tą patį posėdį akto kopija, Virgilijui Juozui Čepaičiui pasiūlius, buvo pasirašyta kitų Aukščiausiosios Tarybos deputatų, taip tapusių kovo 11 d. akto signatarais.
Diena buvo ilga
Lietuvoje atkurtos Nepriklausomybės 32-ųjų metinių proga profesorius V. Landsbergis taip mena 1990 m. kovo 11-ąją ir paaiškino, kokios sąsajos su Panevėžiu bei kodėl rinkimuose pasirinkdavo Aukštaitijos sostinės rinkėjus.
„Tai buvo ilga diena ir netrumpas, permainingas kelias. Atminty išliko dienos ilgumas ir svarbumas. Nevaikštinėjau po Lietuvą pasirinkinėdamas. Apylinkes siūlė rinkimų kampanijos organizatoriai ir strategai. Be to, Panevėžys man buvo artimas biografiškai ir dėl uošvijos – Ručių šeimos“, – naujienų portalui JP kalbėjo V. Landsbergis.

Šūkaujantieji nebūtinai supranta laisvę
Išgirdęs klausimą apie 2009-ųjų ir 2021-ųjų metų prie Seimo įvykusias riaušes, kurių 2021-ųjų riaušininkai pasivadino skambiu vardu – Lietuvos šeimų sąjūdis ir bandė griauti tai, kas kurta ilgus metus ir šūkavo apie laisvę, V. Landsbergis atsakė, kad šūkaujantys apie šūkavimo laisvę nebūtinai supranta, apie ką kalbama.
„O gal senųjų pančių pasiilgo“, – svarstė profesorius ir trumpai pasakė, kokie turime būti ir ką sau pažadėti, kad išsaugotume Lietuvos valstybę ir Laisvę:
„Turime pasižadėti, kad išsaugosime protą.“

Įkūnijo Lietuvos Nepriklausomybę
Mykolo Romerio universiteto garbės daktaras Teisės fakulteto dekanas profesorius, Nepriklausomybės akto signataras Egidijus Jarašiūnas taip pat mielai sutiko naujienų portalui JP atsakyti į kelis klausimus.
– Prieš 32 metus 1990 m. kovo 11 dieną Lietuvoje atkurta Nepriklausomybė. Kokia ta diena išliko jūsų atmintyje?
– Tą dieną buvo realizuojami anksčiau priimti sprendimai. 1990 metų vasario pabaigoje įvyko rinkimai į tuometinę Lietuvos Aukščiausioji Tarybą. Kartu su kitais Panevėžio mieste išrinktais deputatais Rimantu Astrausku, Juliumi Beinortu, Jonu Liaučiumi, Vytautu Landsbergiu patekau į Aukščiausiąją Tarybą. Nuo kovo mėnesio pradžios iki kovo 10-osios sesijoje vyko diskusijos, kokie turi būti dokumentai, pagal kuriuos turėjome atkurti Lietuvos Nepriklausomybę. Todėl didžioji dalis energijos buvo atiduota tiems dokumentams parengti. Kovo 11-oji – ir buvo šių parengtų dokumentų realizavimo data ir kulminacija. Todėl ši diena buvo realus Lietuvos Nepriklausomybės įkūnijimas. Įsimintinas buvo vardinis balsavimas už Nepriklausomybės Aktą.
Pateisinti negalima
– Už Lietuvis nepriklausomos valstybės atstatymą balsavo 124 deputatai. Dar 6 asmenys susilaikė. Ar susilaikymas – tai nuomonės neturėjimas, ar nenoras balsuoti?
– Tai buvo nenoras pareikšti savo nuomonę, kai viskas yra neaišku. Ta deputatų grupė, kurie susilaikė, nuo Vilnijos krašto. Tam tikra prasme juos galima suprasti, bet pateisinti negalima. Kita vertus, toks buvo jų apsisprendimas ir ne visi Lietuvos žmonės į Lietuvos Nepriklausomybės atstatymą žiūrėjo vienodai ir buvo žmonių, kurie kitaip nusiteikę. Vieni dvejojo, kiti abejojo, bet tautos valią išreiškė rinkėjų išrinkta Aukščiausioji Taryba.

Sugyventi būtina
– Prisiminkime 2009-uosius ir 2021-uosius metus. Tais metais prie Seimo įvyko riaušės. Jas galima sutapatinti, nes provokatoriai bene tie patys. Tik 2021-ųjų riaušininkai pasivadino skambiu vardu – Lietuvos šeimų sąjūdis. Kodėl bandoma griauti tai, kas kurta ilgus metus?
– Lietuvos Konstitucija garantuoja teisę turėti savo nuomonę ir ją išreikšti. Kol nepažeidžiama Konstitucija ir įstatymai, tai galima priimti kaip normalų dalyką. Tačiau kai ribos peržengiamos, vertinimas yra kitoks. Gali patikti, gali nepatikti. Juolab kad žmonių požiūriai skirtingi. Jeigu požiūris išreiškiamas laikantis Konstitucijos, prikaišioti negalima. Galima sakyti, kad jie klysta, nesupranta, elgiasi nekorektiškai, bet laisvoje ir demokratiškoje valstybėje turėti savo nuomonę – neuždrausta. Sąjūdis siejasi su nepriklausomybe, demokratija ir žmogaus teisių užtikrinimą. Tai ir yra laisvo gyvenimo prasmė. Gal ir gerai, kad žmogus neslepia ir išdėsto savo požiūrį, bet tas požiūris neturi pažeisti Konstitucijos ir įstatymų. Ta riba yra labai aiškiai nubrėžta. Antra vertus, kiekvienoje šalyje yra išminčiai ir nusikaltėliai. Skalė yra labai plati, bet sugyvenimo būdas turi būti.
Lietuva toli pažengus
– Šių metu Kovo 11-oji kitokia – pažymėta Ukrainos karo atšvaitais ir Rusijos agresija. Kokie turime būti ir ką sau turime pažadėti, kad išsaugotume Lietuvos valstybę, kad Laisvės supratimas būtų ir liktų svarbus?
– Šių metų Kovo 11-osios kontekstas kitoks. Gretimai vyksta tarptautinės teisės pažeidimai – Rusijos valstybės agresija prieš Ukrainą. Žinant geopolitinę situaciją tie įvykiai svarbus ir Lietuvai. Kita vertus, lemiami sprendimai buvo padaryti dar 1990 metais ir per tuos 32 metus Lietuva toli nuėjo. Gyvenime visko yra: pasiekimai, nepasisekimai. Tačiau visumoje Lietuva pagal daugelį parametrų yra labai daug pažengusi tiek ekonominiam gyvenime, tiek gynybos požiūriu. Žinoma, tam tikro nerimo yra, kai daromi tokie veiksmai, kurie neaišku kaip baigsis. Tačiau Lietuvos ir lietuvių pozicija tuo klausimu yra labai aiški, nes už nepriklausomybę, demokratiją ir žmogaus teisių užtikrinimą kovoti verta.
– Ką palinkėtumėte Lietuvai ir lietuviams, kad išliktume vieningi, susitelkę, kokie buvome 1990 m. kovo 11-ąją?
– Eiti tuo keliu, kuriuo privalome eiti pagal labai aiškius orientyrus. Stiprinti valstybę, demokratiją, gerbti žmogus teises, kurti bendrą gėrį, o tarptautinėje erdvėje palaikyti pažangą. Eiti su tais, kuriems priklauso ateitis ir dar svarbu laikytis didžiųjų vertybių.
