Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos konferencijų salėje vyko Viktorijos Daujotytės kūrybos vakaras.
Dalyvavo pati akademikė, profesorė, lietuvių literatūros tyrinėtoja, kritikė, poetė V. Daujotytė, docentė, dr. Brigita Speičytė, filologė, Kalbos premijos laureatė Albina Saladūnaitė, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktorius Albina Kėleris. Muzikavo Panevėžio muzikinis ansamblis „Trio“.
Kūrybiniame vakare pristatytos naujausios V. Daujotytės knygos „Vartai į abi puses. Viktoriją Daujotytę kalbina Marijus Šidlauskas“ ir „Tatā pariejau. Tai parėjau“.
Bibliotekos darbuotojai nustebino profesorę – kūrybiniam vakarui be naujausių V. Daujotytės leidinių pristatė visas kūrėjos parašytas knygas.
Kiti apie profesorę
Bene šilčiausiai ir su didele meile apie prof. V. Daujotytės kūrybą kalbėjo iš Panevėžio kilusi docentė, dr. B. Spečytė. Pasak jos, dvi paskutinės V. Daujotytės knygos „Vartai į abi puses“ ir „Tatā pariejau. Tai parėjau“ verčia susimąstyti apie prigimtinę pareigą – atsiminti.
„Susirinkime, ką dar turime: prarastą laiką, savo pasaulio kalbą. Skaitant profesorės knygas, apie tai ir galvoji. Ieškoti, atsiminti, susigrąžinti. Atmintis perkelia į gyvenimo pradžią ir mums sugrąžina artimus žmones. Tačiau kartu šios knygos atskleidžia ir kitus dalykus. Atsiminimai gali būti ir skaudus, aštrus ir žeidžiantis. Tai yra todėl, kad atsimenama, ko jau nėra. V. Daujotytės knygos yra labai aktualios. Jos liudija nebūti atsainiais ir neprarasti gebėjimo kilti. O svarbiausia, išlaikyti žmogiškus ryšius, nes laikui bėgant jie menkėja“, – kalbėjo apie profesorės leidinius dr. B. Speičytė.
V. Daujotytės knygų tyrinėtoja mano, kad profesorės knygos padeda suvokti, kad gyvenimas nėra atsitiktinumas. „Jei gyvenimą suvoki ne kaip atsitiktinumą, bet kaip dovaną, tuomet supranti, kad tai kas duota būtina išlaikyti. Tačiau mes ne visada patikime gavę dovaną. Gyvenimas nėra lengva dovana“, – tokias mintis įžvelgė profesorės knygose B. Speičytė.
Pasak B. Speičytės, V. Daujotytė biografinė knyga „Vartai į abi puses“ – namų knyga. „Ji prasideda nuo profesorės kambario. Namai yra ta vieta, iš kur galima gauti žinią, kuria reikia suprasti. Tokias knygas skaitydami mes įeiname į kito žmogaus gyvenimą. Šiuo atveju – į profesorės gyvenimą. Bet tuo pat metu skaitydami knygas sugrįžtame ir į savo gyvenimą. Privalome džiaugtis tuo, kas yra duota“, – sakė literatūrologė ir kvietė skaityti V. Daujotytės knygas, kurios padės atsigręžti į savus gyvenimus.
Nors aktorius A. Kėleris nekalbėjo apie V. Daujotytės kūrybą, bet jo skaitymai tarsi atvertė profesorės biografinę knygą. Aktoriaus pasirinkti tekstai vertė knygos „Vartai į abi puses“ puslapius, kurie padėjo suprasti, kokia netikėta tai knyga. Tai tarsi „vartai į abi puses: ten ir atgal, į praeitį ir dabartį, į save ir kitą, į žodį ir daiktą, į gamtą ir kultūrą“.
Profesorė apie save
Tokie kalbos, gražus ir šilti žodžiai graudino profesorę V. Daujotytę. Anot jos, toks knygų pristatymas – prabanga. „Jūs net neįsivaizduojat, kokia tai prabanga. Neįsivaizduojama prabanga, kai vienas geriausių dabarties Lietuvos aktorių skaito mano tekstus! Turiu labai susitelkti ir išsilaikyti, nes visa tai kas apie mane sakoma, man nepriklauso. O jeigu nors akimirka patikėčiau, kad priklauso, tai rytoj jau negalėčiau atsisėsti prie savo stalo ir daryti tuos darbus, kuriuos turėčiau padaryti. Sunku yra tikėti gražiais žodžiais, bet dar būtų sunkiau, jei jų nebūčiau išgirdusi“, – nuoširdi buvo V. Daujotytė ir tvirtino, kad ją sužavėjo ir pakylėjo dr. B. Speičytės pasakyti žodžiai.
Profesorė negailėjo pagyrų ir aktoriui A. Kėleriui. Pasak kūrėjos, aktoriaus tekstai pasirinkti gerai. „Jie pasako, – svarstė V. Daujotytė, – dėl ko visai tai, kam viso to reikia. Noriu pasakyti, kad tai ką daro žmogus, reikia jam pačiam… Priklausau kalbos žmonėms. Šią mintį suradome kartu su Panevėžio žmogumi filosofu Arvydu Šliogeriu. Branginu visą Lietuvos kalbos kosmosą. Pradedant kiekviena lietuviškos žemės lopinėlio kalba, baigiant didžiausiu turtu – būdvardine lietuvių kalba. Mes visi jaučiame ryšį su savo žemės lopinėliu, savąja žeme. Tuomet ir pradedame mąstyti, kas yra mūsų prigimtinė kultūra. Suvokiame, kas mes esame, ką esame paveldėję, o apčiuopę prigimtinį savumą, imame jaustis kitaip.“
V. Daujotytės teigimu, negalima pamiršti vietos, iš kurios esi kilęs. „Gali kilti iš paties mažiausio žemės lopinėlio, bet turi jausti, kad ta vieta, iš kurios esi kilęs iš tavęs neišėjo. Vieta eina kartu su tavimi, nes tai yra dalis tavęs“, – įtikinamai tvirtina akademikė.
Džiaugėsi kitais
Pasak profesorės, nudžiugino bibliotekoje pristatyta visų jos išleistų knygų retrospektyva. „Prisimindama knygas apie kitus, kitų gyvenimus, mintis, kitų likimus pradedu galvoti, kad, kuo daugiau rašau, tuo labiau savo rašymo droviuosi… Dabar imu jausti baimę, kad dvi pastarosios knygos neužstotų parašytų knygų apie kitus iškilius Lietuvos žmones. Pažadu daugiau apie jas galvoti, jomis rūpintis, kad tik jos gyventų ir sulauktų dėmesio“, – nuoširdžiai žadėjo V. Daujotytė.
Lietuvių kalbos tyrinėtoja, profesorė pasakojo, kad biografinėje knygoje „Vartai į abi puses“ bando motyvuoti savo gyvenimą. „Supranti, kur yra sąlyčio taškai, kurie padeda pažinti pasaulį. Tas pasaulis apie kiekvieną mus, o iš jo išeina kelias. Tas paprastas kelias – dalyvauti kasdieniniame darbe, kasdienybėje. Tai yra išmintis ir atmintis, kurią suvokus atsidaro vartai ir į vieną, ir į kitą pusę. Viskas yra čia pat. Tik reikia pamatyti, pajusti. Turime pasitikėti tuo, ką turime, branginti, ką gavome, kas mums leistų suvokti, kad augtume ir augintume“, – kalbėjo apie biografinę knygą V. Daujotytė ir teigė, kad už knygą „Vartai į abi puses“ dėkinga ją kalbinusiam Klaipėdos universiteto docentui Marijui Šidlauskui.