Linininkystė ir audimo amatas apsuptas tikėjimų. Tautosakoje, liaudies mene, liaudies dainose daug dėmesio skiriama ir linams, ir žmogui, auginančiam juos. Šiandienos žmogus mėgsta vilkėti lininį drabužį. Tačiau, sunykus linininkystės pramonei, dažnas nėra matęs, kaip auga linai, nežino, kaip gaminamas audinys, juolab nėra bandęs išausti rankšluosčio ar drobės šventiniam drabužiui.
Upytės tradicinių amatų centro vadovė Aušra Sidorovienė pasakoja, kad ją sužavėjo Antano Maceinos mintis: „…beveik nėra tokios gyvenimo srities, kuri nebūtų apipinta dainomis, nelyginant vijokliais: gimimas ir mirtis, vestuvės ir vardynos, metų šventės, šienapjūtė, rugiapjūtė, linų mynimas, naktigonė“.
„Vienos folkloro ansamblio „Upytės Vešeta“ repeticijos metu mes kaip tik dainavome tokias dainas ir aplankė idėja, kad gal galima kaip audeklą supinti ne tik siūlų gijas, bet ir dainas, molį raštais išmarginti ir visa tai nulydėti muzikiniais kūriniais“, – apie renginių ciklo idėjos atsiradimą pasakoja A. Sidorovienė.
Ir taip rugsėjo 9 dieną prasidėjo renginių „Audeklėlį riečiu ir gražiai dainuoju“ virtinė, kurią remia Lietuvos kultūros taryba bei Panevėžio rajono savivaldybė. Visą savaitę svečiai ir vietiniai Upytės gyventojai buvo kviečiami mokytis puodininkystės, audimo, verpimo amatų, per kančių kelią lydėti linus.
Verpėjų koncertas
„Penktadienį po dviejų įtemptų verpimo dienų turėjome ir Verpėjų orkestro pasirodymą, – pasakoja Tradicinių amatų centro vadovė. – Mes mokėmės verpti vilną, o iš tų garsų, kuriuos skleidė verpimo rateliai, buvo sukurtas muzikinis kūrinys.“
Vilnos verpimo amato Upytėje mokė menininkė Laura Garbštienė. Ji pasakoja, kad Dzūkijoje, Marcinkonių kaime, augino kelias avis ir nutarė išsiaiškinti, koks vilnos kelias nuo plauko ant gyvūno iki megztinio, kurį vilki. Išmoko verpti ir jau po metų pakvietė kaimynes į kūrybines dirbtuves – verpėjų orkestrą.
Verpėjos nerepetuoja, kokiu ritmu, kaip verps. Todėl kiekvieną kartą L. Garbštienės rengiamo verpėjų orkestro muzika vis kitokia.
„Pradėjusi nuo savo kaimo, dabar važiuoju per visą Lietuvą ir stengiuosi kuo daugiau žmonių išmokyti verpimo, kai kam šį amatą priminti. Labiausiai įdomu pasiklausyti senų žmonių, kurie dar patys sau siūlus verpdavo, drabužius gamindavo. Tų, kurie dar atsimena ilgus vakarus prie verpimo ratelio“, – sako menininkė.
Ketvirtadienio popietę Upytės tradicinių amatų centre susirinkusios moterys nekantravo pradėti. Kas savą ratelį atsinešė, kas iš mokytojos skolinosi, kas amatų centro naudojo.
„Man viską labai įdomu išbandyti, paliesti, pačiupinėti, pasigaminti pačiai. Labai džiaugiuosi šia galimybe, net daugiau tokių romių susibūrimų reikia“, – sakė viena renginio dalyvių Audronė Virbalienė.
Kiekvienam pagal skonį
Savaitė Upytėje buvo gausi įvykių. Kas norėjo klausėsi muzikos, dainų, kas norėjo savomis rankomis amatus išbandė, prie senovinio lietuvių gyvenimo prisilietė. Bet tai dar ne viskas…
„Labai laukiami visi sekmadienio popietę Upytėje – vyks Linų šventė. Mes čia rausime linus, juos į pėdus rišime, minsime, šukuosime… Dar neverpsime, bet gražia daina juos apdainuosime. Laukia turtinga koncertinė programa ir, žinoma, po talkos – gardžios vaišės. O jas kviesime pačius šventės svečius ir pasigaminti“, – užsimena A. Sidorovienė.
Tai jau penktoji Linų šventė Upytės tradicinių amatų centre. Penktadienį šia proga vyko atstatyto Upytės dvarvietės kryžiaus šventinimas.