Prasidėjus karui Ukrainoje, į devintą dešimtį įkopusi raguvė Marytė ėmė megzti kojines. Mezga, kad atitolintų mintis nuo karo. O sužinojusi, kad Panevėžyje įsikūręs labdaros ir paramos fondas „Nauja viltis“ organizuoja megztų kojinių kariuomenei gamybą, Marytė mezga dar daugiau, didesnes, kariams skirtas kojines. Ne gana to, ji sukvietė būrį kaimynų, draugių, pažįstamų, kurios prisideda prie šios akcijos – vienos mezga, kitos pasirūpina siūlais.
Išgyveno karo siaubą
Marytė pati išgyveno karą, todėl meldžiasi už Ukrainą ir jos gynėjus, kad jie liktų gyvi ir laimėtų šį karą.
„Gimiau 1939 metais, pačiai teko slėptis apkasuose. Tada gyvenome Anykščių rajone. Buvau dar labai mažytė ir gerai nepamenu tų baisumų, bet kai apie karą kalbamės šeimoje, suprantu, ką mums teko išgyventi. Neprisimenu, bet žinau iš pasakojimų, seserys sakydavo, kad buvo labai baisu“, – kalbėjo Marytė.
„Šalia mūsų sodybos buvo miškelis. Tėvelis prie pat namų kasė didžiulę duobę. Nieko nesupratom, tiesiog lakstėm kieme. Pro pat mus praskrido lėktuvas, išgirdom, kaip tėtis šaukia ir liepia slėptis toje duobėje. Apkasuose buvome mes – penki vaikai ir močiutė. Stengėmės išlikti tyliai. Močiutė tą baisumą suprato ir nuolat verkė, verkėme ir mes, vaikai. Naktis buvo baisi, šalia nebuvo tėvelių. Apkasas ne per didžiausias, šalta, baisu ir liūdna, tėveliai tik maisto atnešdavo. Kartais išlįsdavom iš apkasų, norėdavosi pabėgioti. Sykį išlindę pamatėme, kaip dega sodyba, ne mūsų, ta kita, kur stovėjo ant kalniuko. Širdyje liko tas baisumas, kad ir senas laikas, bet jis tebetūno mūsų kūne“, – liūdnai skamba pašnekovės balsas.
Šildo gynėjų kojas
Siekdama prisidėti prie pagalbos ukrainiečiams, Marytė nutarė megzti kojines. „Visi aplinkui skatina padėti tai ginklais, tai pinigais. Būna, dukra mano vardu persiunčia pinigėlių, bet kiek aš galiu paaukoti iš nedidelės pensijos. Todėl pradėjau megzti kojines. Būna, mezgu naktį, nes miegas neima. Apie karą stengiuosi negalvoti, nes tada visai nemiegočiau“, – atviravo Marytė.
Taip senjorė numezgė 25 poras šiltų, įvairių dydžių ir spalvų kojinių. „Paskambinau anūkei į Vilnių ir paprašiau, kad padėtų tas kojines perduoti ukrainiečiams. Anūkė visur apskambino ir man pranešė, kad labdaros organizacijos priima tik dideles kojines. Buvau iš visokių mezginių likučių primezgusi daugiau vaikiškų kojinių. Vis dėlto savo geros martelės dėka sužinojome, kad Panevėžyje „Nauja viltis“ priima visas kojines. Jas perdaviau, o organizatoriai paprašė, kad dabar megzčiau didesnes kojines. Tą ir darau“, – sakė Marytė.
Moteris šiuo metu mezga ir dideles, ir mažesnes kojines. „Stengiuosi megzti palei anūko kojos dydį, o jam reikia didelių, 46-o numerio, bet mezgu ir mažesnes, kad tiktų ir moterims“, – šypsojosi ji.
Kadangi šiuo metu kariai už savo šalies laisvę kovoja šaltyje, Marytė šiltas kojines planuoja megzti iki pavasario. O jeigu reikės – ir ilgiau.
Prisideda daug geradarių
Nuo karo veiksmų kenčiantiems Ukrainos kariams ranką ištiesė ir geraširdės Marytės draugės. „Pakalbinau savo kaimynes, pakviečiau prisidėti visas, kurios tik gali. Didelio aktyvumo nėra, kadangi miestelis mažas, išsiplėsti negaliu, nes sveikata neleidžia tiek daug vaikštinėti. Tai susitinkam bažnyčioje, pakalbinu vieną kitą moterėlę. Ir kaip dabar juokauju – dirba visas mūsų mikrorajonas. Visos mes senutės, turim visokių sveikatos problemyčių, bet mezgam kiek tik galim“, – sako raguvė.
Marytė kukli, sako nerašykite apie mane ir prašo būtinai paminėti geradarių komandą. „Aktyviai prisijungė ir toliau dirba Janytė, Danutė, Albinutė, Danguolė, Lina, dar viena Marytė. Panevėžietė Raimonda parėmė siūlais, daug spalvų davė, tai galiu ir auliukus padaryti Ukrainos vėliavos spalvų. Apolonija megzti negali, bet siūlosi prisidėti pinigais siūlams pirkti, siūlus taip pat dovanojo Rimutė. O savaitgalį sutikau buvusią bendradarbę Jadvygą. Eidamos iš bažnytėlės prakalbėjom beveik visą kelią. Jai irgi sveikata neleidžia megzti, tai sakė atneš man siūlų ir dar savų atiduos“, – vardijo kojinių mezgėja.
Besišnekučiuodamos su Maryte iš tiesų įsitikinome, kad raguvės mielai įsitraukia į šią akciją. Su pilna kuprine siūlų pas Marytę užsuko jau minėta Jadvyga.
„Marytė pakvietė prisijungti, bet dėl sveikatos problemų pati megzti negaliu. Prisidedu dovanodama siūlus. Atnešiau storesnių, tvirtesnių, šiltesnių siūlų, o Marytė mezga. Labai ja didžiuojuosi“, – sako Jadvyga.
„Mano sūnus vykdo misiją. Į Charkivą veža labdarą, įvairią paramą. Kita vertus, jo draugė Natali yra iš Charkivo. Praėjusių metų vasarį ji Lietuvoje šventė savo gimtadienį, ir tą dieną, kai turėjo grįžti į Ukrainą, prasidėjo karas. Taip ji ir liko Lietuvoje. Jie gyvena Troškūnuose, ten yra ir daugiau ukrainiečių šeimų. Mes visi bendraujam, padedam, kuo tik galim. Ukrainiečiai geri žmonės“, – kalbėjo Jadvyga.
Jaučia dėkingumą
Kartą per savaitę pas Marytę užsuka ir Raguvoje gyvenanti ukrainietė Nina. Ji savanoriauja labdaros ir paramos „Nauja viltis“ organizacijoje.
„Kojines perduodu Ninai, jas ukrainietė išveža į organizaciją. Be to, Nina man atveža siūlų. Turbūt ji pati juo tvarko, ardo kitus mezginius. Matyti, kad dauguma siūlų jau buvo naudoti, bet kartais atveža ir naujų“, – džiaugėsi Marytė.
Paklausta, ar jaučia ukrainiečių dėkingumą, Marytė jautriai reaguoja ir neslepia, kad tokio dėkingumo ji dar niekada nėra sulaukusi.
„Nina labai maloni ir nuoširdi moteris. Pasakysiu atvirai – gyvenime dirbau tokį darbą, kur padėkų tikrai turėjau daug, bet niekas man už nieką taip nebuvo dėkingi kaip Nina. Apsakyti tą jausmą nėra žodžių. Nina atsidėkodama net savo dovanų atnešė – naminės uogienės. Ar tai nejautru?“ – ir klausia, ir atsako Marytė.
