Daugėjant ukrainiečių karo pabėgėlių vaikų, plačiai duris atveria ir Panevėžio švietimo įstaigos. Tiek savivaldybės atstovai, tiek mokyklų vadovai sako, jog yra pasirengę priimti likimo nuskriaustus vaikus – tik ar pačios ukrainiečių šeimos nori ir siekia kuo greičiau integruotis į visuomenę?
Priimti pasiruošę
Panevėžio miesto savivaldybės Švietimo skyriaus vyriausioji specialistė, koordinatorė Audronė Bagdanskienė teigė, kad kiek jai žinoma, vienas ukrainietis jau mokosi „Vyturio“ progimnazijoje. Keli vaikai nuo šios savaitės turėtų pradėti lankyti ir K. Paltaroko gimnaziją.
Specialistė pažymėjo, kad per šias dienas ji sulaukė septynių telefono skambučių. Skambina ukrainiečių giminaičiai, draugai, pažįstami klausdami, kur ir kaip tvarkyti dokumentus dėl vaikų priėmimo į mokyklas.
„Kiek turėsime tokių vaikų nežinome, bet, kad jų jau yra, tikrai matome. Vienas vaikas jau mokosi, kiti dar tvarkosi dokumentus ir laukia. Vaikai nukreipti į V. Žemkalnio gimnaziją, kurioje yra išlyginamojo grupė. Bet taip pat gali priimti ir kitos mokyklos, tam sudaromos visos galimybės ir, kai vaikai jau bus pasirengę, galės pilnai startuoti mokytis ir ugdytis“, – tvirtino A. Bagdanskienė.
Paklausta, kiek ukrainiečių vaikų būtų galima priimti į miesto mokyklas, specialistė tikslių skaičių pateikti negalėjo.
„Šiuo metu galime papildyti klases, o kiek apskritai galėtume priimti vaikų, konkrečiai negaliu pasakyti. Žinoma, darysime viską ir talpinsime tiek vaikų, kiek tik galėsime“, – naujienų portalui JP sakė A. Bagdanskienė.
Pradės nuo lietuvių kalbos
V. Žemkalnio gimnazijos direktorius Artūras Totilas teigė, kad ši gimnazija yra vienintelė Panevėžio apskrityje mokykla, turinti išlyginamąją grupę, todėl tikėtina, kad čia mokytis norės nemažai ukrainiečių vaikų.
„Mūsų pedagogai užsieniečius išlyginamosiose klasėse pirmus metus moko tik lietuvių kalbos. Tam per savaitę yra skirtos 24 valandos. Po metų, o, jei geri pasiekimai tai ir po pusės, vaikai integruojami į klases pagal jų amžių. Tada jie mokosi jau visų dalykų ir dar papildomai skiriamos trys valandos lietuvių kalbai. Tokia tvarka ir ugdymo planas yra priimtas ministerijos“, – paaiškino A. Totilas.
Anot direktoriaus, įprastai tokiose grupėse mokosi iki 15 vaikų. Praktiškai į dvi grupes, mažesniųjų ir vyresniųjų, 15 vaikų tikrai galime priimti. O blogiausiu atveju, jeigu vaikų bus daugiau, atidarysime papildomą grupę. Įdirbį jau turime, ugdymo planas yra, dirbti mokam ir esame pilnai tam pasiruošę“, – tvirtino A. Totilas.
Džiaugiasi ukrainiečių pasiekimais
Šiuo metu V. Žemkalnio gimnazijoje mokosi trys vaikai iš Ukrainos. Visi jie mokslus gimnazijoje pradėjo prieš trejus metus.
„Kiek man žinoma, tėvai atvyko dėl darbo ir čia atsivežė savo vaikus. Jie gyvena Lietuvoje, šeimos puikiai integravosi į visuomenę“, – sakė A. Totilas.
Įstaigos vadovas džiaugėsi, kad šie vaikai puikiai kalba lietuviškai, nepamiršdami savųjų tradicijų mielai įsitraukia ir į lietuviškąsias, o dešimtokė mergaitė iš Ukrainos yra gimnazijos mokinių parlamento pirmininkė.
Tikisi grįžti namo
Šiomis dienomis bent keturi vaikai turėtų atverti ir K. Paltaroko gimnazijos duris, tačiau, ar pavyks, įstaigos vadovė Gražina Galiūnienė abejoja, bet labai tikisi. Mat nuo karo pabėgę ukrainiečiai užsitvėrė siena ir skęsta prisiminimų bei dabarties kančioje.
„Bendravome su šeima, vaikučius kvietėme į mokyklos bendruomenę įsitraukti kuo greičiau, bet jie nusprendė dar palaukti, todėl vaikų laukiame. Akivaizdu, kad jiems riekia adaptuotis, jie šoke. Sako nori išsimiegoti, nenori niekur eiti ir nieko daryti, o rusų kalbos nė iš toli nenori girdėti. Laukiams, kol jie pasiryš – išeiti, bendrauti, gyventi. Tikrai stengiamės kiek įmanoma labiau jiems padėti, bet situacija tokia. Šeima viltingai kalba apie tai, kad po dviejų savaičių ji norėtų grįžti atgal į Ukrainą“, – pasakojo G. Gailiūnienė.
Svarbiausia – šilta aplinka
Anot direktorės, gimnazijos bendruomenė vaikų laukia ir yra pasiruošusi.
„Kadangi šeimos nenori bendrauti rusiškai, džiaugiamės, kad mokykloje turime ukrainiečių, kurie padės vertėjauti. Turbūt daugiau dėmesio skirsime matematikai, anglų kalbai. Lietuvių kalbos vaikų dar nemokysime, nebent nuspręs likti ilgesniam laikui, – sakė G. Gailiūnienė ir tęsė: „Dabar svarbiausia, kad tie vaikai būtų mūsų vaikų šurmulyje, kad jie bendrautų, galbūt skaityklose žaistų įvairius žaidimus, kad būtų šiltoje aplinkoje, kad būtų pavalgę ir laimingi, aišku tiek kiek tai įmanoma. O mokslai niekur nedings, viskas susidėlios savaime“.
K. Paltaroko gimnazijoje šiuo metu mokosi keturi vaikai iš Ukrainos. Vieni jų į Panevėžį atvyko prieš aštuonerius metus.
„Tai „superiniai“ vaikai. Viena mergaitė, šeštokė, pas mus mokosi nuo pirmos klasės ir rezultatai labai aukšti, laisvai kalba lietuviškai. Broliai – šeštokas ir aštuntokas – irgi labai geri vaikai, dvyliktokė – taip pat puiki mergaitė. Visi aktyvūs, žingeidūs, noriai dalyvauja įvairiose veiklose“, – džiaugėsi G. Gailiūnienė.
Visi sudėtingoje situacijoje
Svetimoje šalyje pirmuosius žingsnius žengia dar vienas ukrainietis – ketvirtokas mokosi „Vyturio“ progimnazijoje. Įstaigos vadovė Vitalija Dziuričienė pasakojo, kad mokyklos bendruomenė tam ruošėsi praktiškai ekspromtu.
„Ruošėmės eigoje. Apgalvojome iš žmogiškosios pozicijos: kas mes turime būti, kas klasė turi būti, kaip mokytoja turi elgtis. Ir viską galvojome ekspromtu. Mūsų galvojimai pasiteisino. Kai įjungi empatiją, nori pats suvokti vaiko situaciją, tai ir pasiekti gali tai, ko nori. Po pirmos vaiko dienos mokykloje, gavau grįžtamąjį ryšį iš šeimos – vaikas namo grįžo laimingas. Tai daugiau man nieko, kaip direktorei, ir nereikia. Kalbėjau su šeima, viskas yra tvarkoje, vaikas į mokyklą nori eiti ir eina su mūsų gimnazijos uniforma“, – kalbėjo V. Dziuričienė.
Paklausta, ar mokykla pasiruošusi priimti ir daugiau vaikų, direktorė nedaugžodžiavo: „Jeigu atsiras daugiau vaikų, reiškia ir tada, ruošimės ekspromtu. Jie sudėtingoje situacijoje ir mes sudėtingoje situacijoje“.
