22.4 C
Panevėžys
Sekmadienis, 26 birželio, 2022

Ukrainiečiai gimnazistai Panevėžyje: pakitusi kasdienybė ir nauja ugdymo sistema

AutoriusADAS PUTAUSKASFotoASMENINIS ALBUMAS
A. Bandurka.

Daugiau nei prieš tris mėnesius Rusija įsiveržė į Ukrainą. Nors Ukraina narsiai kovoja bei ginasi nuo rusų atakų, milijonai ukrainiečių buvo priversti bėgti iš savo namų. Daugiau nei 50 tūkst. karo pabėgėlių iš Ukrainos, iš kurių maždaug 3 proc. yra vaikų nuo šešerių iki aštuoniolikos metų, jau įsikūrė Lietuvoje. Ne išimtis ir Panevėžio miestas. Panevėžyje besimokantys gimnazistai, Bohdana Mirošničenka ir Aleksej Bandurka, sutiko pasidalinti, ką reiškia būti ukrainiečiu lietuviškoje gimnazijoje bei papasakojo apie savo pasikeitusią kasdienybę.

Gyvenimas nebebus toks, koks buvo

Karas – patirtis, kuri labai sukrečia ir neleidžia nusiraminti, dažnai iššaukia patriotines nuotaikas, mintis apie tėvynę. Būtent tokias nuotaikas patiria A. Bandurka ir B. Mirošničenka.

„Karas privertė daugiau galvoti apie savo namus ir tėvynę. Žinoma, po jo nieko nebebus taip, kaip buvo. Todėl reikia, kad kiekvienas būtų dėkingesnis už tai, ką turi“, – sako A. Bandurka.

Prisimindama vasario 24 dieną Bahdana pasakoja: „Tąnakt pabudau nuo pirmosios bombos sprogimo garso. Kai išgirdau antrą, pagalvojau, kad tiesiog kažkas sunkaus nukrito ir neturėčiau dėl to jaudintis. Tačiau trečiasis sprogmuo leido suprasti, kad kažkas negerai. Nubėgau į mamos miegamąjį ir išsakiau savo mintis, ji pasakė, kad viskas yra gerai, bandė nuraminti mane, pasiūlė miegoti kartu. Aš sutikau. Po dar kelių sprogimų mama bandė surasti naujausią informaciją internete, o aš vis labiau ir labiau jaudinausi, jaučiau, kad įvyko kažkas negero“, – pasakoja ji.

„Tuo metu mano tėtis savanoriavo Ukrainos rytuose. Jis turėjo grįžti po savaitės, bet grįžo tą vakarą. Diena buvo pati blogiausia mano, kaip ir visų ukrainiečių, gyvenime. Supratau, kad mūsų gyvenimas niekada nebus toks, koks buvo anksčiau“, – neslepia B. Mirošničenka.

Mergina sako supratusi, jog nori mokytis, dirbti, mylėti, verkti, juoktis, tiesiog gyventi tėvynėje Ukrainoje. „Įsitikinau, kad niekada nevažiuosiu į Rusiją, nors labai norėjau aplankyti Sankt Peterburgą. Žinoma, aplankyti jį būtų tikrai įdomu, tačiau dabar suprantu, kad tą padaryti bus tiesiog neįmanoma“, – kalba mergina.

B. Mirošničenka.

Pokytis kasdienybėje

Paaugliams tenka pratintis prie visai naujos kasdienybės. A. Bandurka džiaugiasi ir sako, kad kasdieniame gyvenime, kai nekalbama apie karą, jis nesusiduria su jokiomis problemomis.

„Mano tėtis gavo gerą darbą, mama dirba nuotoliniu būdu, aš ir mano broliai turime su kuo pasikalbėti, todėl kol kas viskas gerai“, ⎯ teigia jaunuolis.

Tuo tarpu pašnekovė B. Mirošničenka sielojasi, kad į mokyklą rytais tenka keltis net valandą anksčiau, nes jos jaunesnysis brolis mokosi pirmoje klasėje ir jam pamokos prasideda anksčiau. Taip pat dabartinis merginos rūpestis – jos šuniukas.

„Jam jau 6 mėnesiai, dėl to reikėtų šunų dresuotojo, tačiau niekaip negaliu rasti žmogaus, kuris kalbėtų ukrainietiškai“, ⎯ šypteli pašnekovė.

Jaunuolių gyvenimuose pilna pokyčių, vienas jų – ne tik nauja mokykla, bet ir visai kitokia švietimo sistema. Naujieji Panevėžio K. Paltaroko gimnazijos moksleiviai sako, kad mokykloje jaučiasi gerai.

„Kartais pavargstu dėl tokio didelio laiptų skaičiaus visame pastate, – juokiasi B. Mirošničenka. – Pradžioje buvau paskirta į devintą klasę, su mokiniais susidraugavau per pirmas dvi savaites, tačiau vėliau mane paskyrė į dešimtą klasę ir čia bendrauju tik su ukrainiečiais“, ⎯ pasakoja mergina.

„Manau, pagrindiniai skirtumai tarp Ukrainos ir Lietuvos švietimo sistemų yra du. Pirmiausia, skiriasi mokymosi metų trukmė, nes, išskyrus 2021 metais pradėjusius mokyklą lankyti pirmokus, Ukrainoje visi mokosi vienuolika metų, o Lietuvoje – dvylika. Antra, Ukrainoje mokslo metai baigiasi gegužės pabaigoje, o Lietuvoje – birželio pabaigoje“, – sako moksleivė.

Tuo tarpu A. Bandurka didelių skirtumų, išskyrus kalbą ir mokslo metų trukmę, nepastebi. Vaikinas pasakoja, kad K. Paltaroko gimnazijoje atsirado neatsitiktinai. „Gimnazijos šokių mokytoja Laimutė Jancevičienė labai padėjo mums prisijungti prie naujos klasės“, – pasakoja Aleksej.

Paklaustas apie naujus draugus, A. Bandurka nusišypso ir atsako: „Apie bendraminčius galiu pasakyti, kad jų yra visur! Tik reikia būti plepiam ir stengtis kuo daugiau bendrauti. Jau turiu draugų, su kuriais nuolat bendrauju ir leidžiu smagiai laiką“.

Jaunuolių gyvenimuose pilna pokyčių, vienas jų – ne tik nauja mokykla, bet ir visai kitokia švietimo sistema.

Gražūs peizažai, grynas oras ir malonūs žmonės

Abu jaunuoliai mėgsta laiką leisti sportuodami ar kurdami meną.

„Labai mėgstu fotografuoti! Turiu savo fotoaparatą, todėl kartais po pamokų vaikštau po miestą ir fotografuoju aplinką“, – dalinasi Bohdana.

Pašnekovė taip pat yra ir buriuotoja, tačiau dabar jaunuolė neturi jokios įrangos, reikiamos šiam sportui, todėl negali treniruotis. Mergina atskleidė, kad jau seniai norėjo išbandyti taiklumo ir susikaupimo reikalaujančią sporto šaką – šaudymą iš lanko, bet kol kas tam trūksta laiko, dėl to ši mintis išlieka tik dar viena svajone.

Aleksej, panašiai kaip Bohdana, laisvalaikiu mėgsta piešti, klausyti muzikos. Vaikinas taip pat sportuoja. Tačiau geriausias būdas jam leisti laiką po pamokų – pasivaikščioti su savo šunimi.

„Gražūs peizažai, grynas oras ir malonūs žmonės, kas gali būti geriau!“, – džiaugiasi Aleksej.

Gimnazistai žavisi Panevėžiu, nors pripažįsta, kad palyginus su Ukrainos miestais, Panevėžys kiek mažokas. „Palyginus su mūsų miestais, Panevėžys yra mažas, bet mielas. Sumaniai sukurta miesto infrastruktūra ir graži architektūra man labai primena mūsų miestus, todėl kartais net jaučiuosi, lyg esu Ukrainoje“, – be abejonių teigia A. Bandurka.

„Manau, kad Panevėžys – gražus miestas su draugiškais žmonėmis. Bet pasivaikščiojimams vietos labai mažai, vienu ėjimu išvaikščiojau beveik visą miestą!“, – juokiasi B. Mirošničenka.

Bohdana yra ir buriuotoja, tačiau dabar jaunuolė neturi jokios įrangos, reikiamos šiam sportui, todėl negali treniruotis.

Pataria visiems moksleiviams

Paprašius pašnekovų duoti vieną patarimą Ukrainos, Lietuvos ir pasaulio moksleiviams, jų mintys buvo tokios:

„Žmonės, tiesiog būkite savimi, dėl nieko nesijaudinkite! Jei studijuojate užsienyje, pabandykite išmokti šalies kalbą, tai tikrai svarbu, na, ar bent jau tokiu būdu parodysite pagarbą! Nepamirškite, kad kartais nėra prasmės gauti gerus balus iš visų dalykų, geriau tobulinti tai, ką mokate, ir įgyti daugiau įgūdžių“, – dalinasi gimnazistas Aleksej Bandurka.

„Tikiu, kad mokytis reikia tik dėl savęs. Mes viską įveiksime, visi mūsų gyvenimo sunkumai skirti užgrūdinimui mūsų vidaus ir ateities palengvinimui“, – sako ukrainietė Bohdana Mirošničenka.


Palikti komentarą

* JP.lt už komentarų turinį neatsako. Už komentarus atsako juos paskelbę skaitytojai. JP.lt pasilieka teisę šalinti necenzūrinius, nekultūringus ir neetiškus skaitytojų komentarus, kaip ir tuos, kuriais skatinama visuomenės grupių nesantaika, šmeižiami ar įžeidinėjami žmonės, o duomenis apie tai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka perduoti teisėsaugos institucijoms. JP.lt skatina komentuoti atsakingai ir gerbti kitų skaitytojų nuomonę.

PANAŠŪS STRAIPSNIAI

Jaunosioms panevėžietėms kūrėjoms menas – gyvenimo centras

confident-noyce

Fotografuojantis inžinierius M. Karalevičius: „Vidinis fotografas parenka foną, spalvas, o inžinierius viską apskaičiuoja“

confident-noyce

Bendrose lietuvių ir ukrainiečių stovyklose atostogaus beveik 4 tūkst. vaikų

confident-noyce

Naujausi straipsniai

Šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Sutikti Skaityti daugiau