Lietuva šiandien 29-ąjį kartą mini tragiškų Sausio 13-osios įvykių metines ir Laisvės gynėjų dieną. Bandydama nuversti teisėtai išrinktą ir nepriklausomos valstybės atkūrimą paskelbusią Lietuvos valdžią, sovietų kariuomenė 1991 metų sausio 13-osios naktį Vilniuje ginkluota jėga užėmė Televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos pastatą.
Pagarbos ir prisiminimo verti tie 14 lietuvių, tuomet paaukojusių savo gyvybes už Lietuvos Laisvę, Nepriklausomybę ir ateitį be komunizmo.
1990 metų blokadą ir 1991 metų sausio 13 dieną, geriausia mena įvykių amžininkai.
Naujienų portalui JP apie prieš 29 metus vykusius įvykius prisiminė Dailės galerijos direktorius, o tuo metu – Panevėžio miesto savivaldybėje buvęs mero pavaduotojas, Egidijus Žukauskas.
Pašnekovas kalbėjo ne tik apie Sausio 13-ąją, bet prisiminė, kaip po Lietuvos nepriklausomybės įteisinimo 1990 metų kovo 11-ąją, šalyje buvo paskelbta blokada.
Tapo vicemeru
– Prisiminkite 30 metų senumo įvykius Lietuvoje ir Panevėžyje.
– 1990 metais įvyko ne tik tuometiniai Aukščiausios Tarybos rinkimai, bet tų metų kovo 11-ąją buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė. Be to, tų metų pavasarį įvyko ir šalies miestų savivaldybių tarybų rinkimai. Buvo išrinkti deputatai, taip tuomet jie buvo vadinami. Po rinkimų buvo suformuota ne tik politinė valdžia, bet ir vykdomoji.
Panevėžio mere patvirtinta Gema Lukoševičiūtė (Umbrasienė), o ji formavo savo komandą iš trijų vicemerų. Jais tapo Albertas Vaitelis, Saulius Varnas ir aš – E. Žukauskas. Kūravau ekonomiką, energetiką, pramonę, užsienio ryšius, ekologiją, prekybą. Buvau paskirtas pirmuoju merės pavaduotoju. Taip ir pradėjome darbuotis, kurti strateginius planus. Pradžia buvo sudėtinga ir sunki.
Paskelbė blokadą
– Kas tais metais įvyko?
– Paskelbus Lietuvai nepriklausomybę, prasidėjo spaudimas iš byrančios Sovietų Sąjungos. Lietuvai paskelbta blokada. Į blokadą reagavo visa šalis, visos savivaldybės. Buvau paskirtas taip vadinamos Antiblokadinės komisijos pirmininku. Komisija sudarė daug asmenų. Dauguma jų buvo ūkio subjektų vadovai.
Dirbo sutelktai
– Kokį darbą atliko suformuota antiblokadinė komisija? Kaip pavyko suvaldyti ekonominį spaudimą?
– Mūsų darbas buvo rūpintis panevėžiečiais ir įmonėmis, kad nesutriktų gyvenimo ciklas ir gamybinė veikla. Juk paskelbus blokadą, buvo ribojamos žaliavos, prekės, taupomi energetiniai resursai. Tuo metu labai sutelktai dirbo Panevėžio įmonių vadovai. Jie vienas kitam patardavo, padėdavo, skolindavo energetinius resursus, kad mieste nesutriktų įmonių veikla, gamybiniai ciklai. Įmonių vadovai dalijosi ryšiais, o per juos pavykdavo gauti žaliavų, o jos Panevėžį pasiekdavo geležinkeliais.
Todėl blokados metu nesustojo dujų tiekimas ir įmonės dirbo be trikdžių. Dujų užteko ir miesto gyventojams. Beje, užteko ir kitų būtinų resursų: naftos, mazuto, dyzelino, benzino. Todėl normaliai dirbo ir tuometiniai Šilumos tinklai (dabar Panevėžio energija). Visi dirbo geranoriškai. Džiaugiausi dar ir kita suteikta galimybe – dar geriau pažinti Panevėžio pramonę ir, žinoma, žmones. Blokadą Panevėžyje – pramonės mieste – dirbdami vieningai sušvelninome iki maksimumo.
Išbandymas ne vienas
– Tai buvo ne vienintelis išbandymas? Kitas buvo Sausio 13-oji?
– Kitas išbandymas, kurį patyrė Lietuva – Sausio 13-oji. Teko susitelkti kitaip. Praktiškai tuo metu į namus pareidavau tik persirengti, nusiprausti, o tą įtemtą laikotarpį gyvenau budėjimo režimu. Viskas prasidėjo nuo sausio 6 , o baigėsi vasariui įpusėjus. Panevėžio miesto savivaldybėje buvo sudarytas budėjimo grafikas. Budėjimo režimu dirbo ne tik Savivaldybės vadovai, bet ir Tarybos nariai. Įtemptu režimu dirbome tol, kol pajutome pergalę.
Padėjo trys ryšio priemonės
– Susisiekimas tuomet buvo ne toks, koks yra dabar?
– Tada susisiekti ir naujienas galėjai sužinoti laidiniu telefonu, teletaipu ir faksu. Buvo trys ryšio priemonės, bet puikiai susitvarkėme. Dar žinoma buvo radijas ir televizija bei gyvas dalijimasis žiniomis.
Išbandymas puču
– Kas dar buvo įsimintina tais 1991 metais?
– Reikia nepamiršti rugpjūčio pučo Rusijoje. Tada galutinai griuvo Sovietų Sąjunga, o Lietuvą, kaip valstybę, masiškai pripažino įvairios šalys. Nors Sovietų armija tuomet dar buvo Lietuvoje. Iš šalies ši armija pasitraukė tik 1993 m. rugpjūčio 31-ąją.
Iš blokų statė barikadas
– Sudėtingą dirbti buvo 1991 m. sausio 13-ąją ir kitomis dienomis?
– Labai, bet visos šalies savivaldybės laikėsi vieningai, o šis vieningumas ir padėjo visiems išlaikyti sudėtingą 1990-1991 metų laikotarpį. Tuo metu buvome lojalus Lietuvai ir dirbome Lietuvai.
– Sausio 13-osios ir po jos, kokia ginimosi strategija priėmė Panevėžys?
– Tomis dienomis aplink Savivaldybę buvo sudėlioti betoniniai blokai – savotiškos barikados, gynybos žiedas. Tokie pat blokai atsirado ir Respublikos gatvėje – užblokuotas pravažiavimas aplink tuometinį Telekomą ir Centrinį paštą. Panevėžiečiai pasiskirstė ir vieni budėjo prie Savivaldybės, kiti prie telegrafo, o dar kiti važiavo budėti prie Seimo. Panevėžio vadovai pasikeisdami apvažiuodavo visus karštuosius taškus ir įvertindavo situaciją, kuo kvėpuoja miestas.
Kariškiai nesikišo
– Šalia Panevėžio, Pajuostėje, tuo metu buvo dislokuotas karinis dalinys. Ar sovietų kariškiai negrasino, nevažinėjo su technika po miestą?
– Tomis karštomis sausio dienomis Savivaldybėje apsilankė trys aukšto rango karinio dalinio kariškiai, berods pulkininkai, ir susitiko su Panevėžio vadovais. Su jais kalbėjomės būtent po tragiškų Sausio 13-osios įvykių Vilniuje. Jie pasakė, kad į politiką nesikiš. Tie žodžiai mus šiek tiek apramino. Su jais kalbėjosi ir tarėsi Panevėžio merė G. Lukoševičiūtė, Gintaras Šileikis, Rytis Račkauskas. Pažadą kariškiai išpildė ir po miestą nevažinėjo. Pats budėjau tomis naktimis ir neteko matyti jų technikos. Nors gandų buvo visokių. Labai šauniai dirbo Panevėžio policijos pareigūnai.
Ryžtas nugalėjo baimes
– Kas labiausiai žavėjo jus tomis sudėtingomis Lietuvai dienomis?
– Labiausiai mane žavėjo panevėžiečių ryžtas. Jie be raginimų dalyvavo – vieni ėjo ginti ir saugoti Savivaldybės, kiti – Telekomo, pašto. Vienas toks džiugus prisiminimas iš tų laikų, kai brolis paskambino naktį po sausio įvykių ir paklausė, kur jo vieta. Atsakau jam, kad prie pašto.
– Kaip suvaldėte žmogišką baimę? Juk natūralu žmogui bijoti?
– Tuo metu buvo daugiau ryžto, bet žmogiškai jautei baimę. Ta baimė daugiau buvo dėl artimųjų, bet ją nugalėjo ryžtas.