Rūta Ramoškienė – ilgametė Panevėžio greitosios medicinos pagalbos (GMP) stoties vadovė, kurios profesinė kelionė prasidėjo nuo medicinos studijų ir tęsiasi iki šiol. Ji vadovauja vienai iš pavyzdingiausių GMP įstaigų Lietuvoje.
Dar reikia nepamiršti, kad Rūta yra tikra raguvė ir iki šiolei gyvena Raguvos miestelyje ir nežada keisti nei gyvenamosios vietos, nei darbo.
Tiesa, jai buvo šiek tiek keista, kad nusprendėme rašyti apie ją. Moteris juokavo, kad nieko tokio ypatingo gyvenime nenuveikė, nebent nekeitė darbo ir iki šiol dirba GMP. Tik pradžioje tai buvo Panevėžio rajono GMP, o paskui Panevėžio miesto GPM. Moteris suskaičiavo, kad šiam darbui atidavė 30 metų.
Į darbą keliauja iš Raguvos
R. Ramoškienė linksmai pasakoja, kad jau tris dešimtmečius iš Raguvos keliauja į darbą Panevėžyje.
„1995 metais pradėjau dirbti Panevėžio rajono GMP stotyje. 1980-aisiais baigiau tuometinę Panevėžio A. Domaševičiaus aukštesniąją medicinos mokyklą, kur įgijau felčerės kvalifikaciją ir, baigusi mokslus, 20 metų dirbau rajono GMP stoties brigadoje – važinėjau į iškvietimus pas ligonius“, – prisimena praeitį Rūta.
Po to perėjimas į Panevėžio miesto GMP stotį.
„Tai buvo 2014 metai, kai pradėjau dirbti šioje įstaigoje ir buvau pavaduotoja slaugai. Beje, iki tol dirbau dviejuose darbuose. Buvau ir Panevėžio rajono GMP, ir Visuomenės sveikatos centro saugos kontrolės darbuotoja. Buvau žmogus, kurio niekas nelaukia. Kita vertus, 30 metų nedirbčiau GMP, jeigu darbas nepatiktų. Nesvarbu, ar kontroliavau, ar dirbau tiesiogiai – paramedike“, – nuoširdžiai pasakoja R. Ramoškienė ir sako, kad birželio 1 dieną suėjo 30 metų, kai ji dirba tą patį darbą ir neplanuoja jo keisti.
Lyginti darbų nenorėtų
Pasak Rūtos, lyginti abiejų darbų – Panevėžio rajono GMP ir Panevėžio miesto GMP – nedrįstų ir nenorėtų.
„Panevėžio rajono GMP teikiau ligoniams medicininę pagalbą ir negaliu lyginti dviejų skirtingų dalykų, nors kai kam atrodo, kad tai panašūs darbai. Dabar vadovauju ir esu atsakinga už visą kolektyvą. Kita vertus, kai atėjau 2014 metais dirbti į Panevėžio miesto GMP vadovo pavaduotoja, nebuvo lengva – kolektyvas susiskaldęs, materialinės bazės nėra. Pradžia buvo sudėtinga ir labai sunki, nes kolektyvas nepasitikėjo ir teko įrodyti, kad esu patikima ir manimi galima tikėti. Svarbiausia, kad jie gali su manimi dalintis savo skausmais, graužatimis, nesėkmėmis. Dabar labai džiaugiuosi kolektyvu, nors dabartinis metas – labai sudėtingas“, – nebijo prisipažinti R. Ramoškienė ir teigia, kad tuos sunkumus sudarė GMP reorganizacija, finansiniai sunkumai, dalies savarankiškų funkcijų netekimas, bet ji puikiai suvokia, kas ją laiko tame darbe.
Palaiko kolektyvo jėga
„Turiu kolektyvą, kurį sudaro ne tik administracija, bet ir 300 darbuotojų, o tai yra visi Panevėžio apskrities GMP centrų darbuotojai, bet nebijau prisipažinti, kad mano meilė – Panevėžio GMP centras. Ir tai nieko keisto – šitam centrui atidaviau daugiau nei dešimt metų. Kita vertus, galiu iškart paaiškinti, kas laiko šitame sunkiame darbe – tai kolektyvas, kuris yra mano atsvara ir pasitikėjimas, ką darau ir kodėl dirbu čia“, – nuoširdžiai sako R. Ramoškienė.
„Gaunu sveikinimus Mamos dienos proga iš darbuotojų. Sveikinimuose rašoma, kad esu „Mama“, gaunu ir gėlių. Manau, kad pavyko suvienyti kolektyvą ir jį padaryti vieningą. Darbuotojai atsiveria ir nebijo pasakyti, kada jiems blogai, kada reikia pagalbos. Esu ir vadovė, ir mama, ir močiutė. Santykiai neoficialūs, bet jie man labai svarbūs. Kai būna žiauriai sunku, galvoju, kad reikia išeiti, bet prisimenu kolektyvą ir galvoju, kad niekur daugiau nerasiu tokio kolektyvo, kuris taip mane palaikytų.“
Raguvoje ir niekur kitur
Pasiteiravus apie asmeninį gyvenimą, Rūta aiškina, kad ji yra grynakraujė raguvė ir net negalvoja išvažiuoti iš Raguvos.
„Turiu du sūnus, kurių vienas jau – savarankiškas, o antrasis – Raguvos gimnazijos gimnazistas. Esu raguvė: gimiau Raguvoje, augau Raguvoje, mokiausi Raguvoje. Mano artimieji – raguviai. Tuo labai didžiuojuosi ir niekur kitur negalėčiau gyventi, kaip Raguvoje. Visa mano šeima yra Raguvoje ir niekur kitur neišsiskirstė. Mes visi gyvename drauge Raguvoje“, – pasakoja moteris ir džiaugiasi, kad turi tokią tėviškę, kurioje jaučia ramybę ir išsilaisvinimą.
Didžiuojasi tėčiu
Pasak Rūtos, ji pailsi vaikščiodama, o drauge vaikštinėja ir sūnus gimnazistas.
„Drauge einame su jaunesniuoju, o kai gali, prisijungia ir vyresnėlis. Neįmame telefonų ir tiesiog bendraujame. Toks pasivaikščiojimas – nuostabus. Be to, dainuoju Raguvos moterų vokaliniame ansamblyje. Dalyvauju Raguvos bendruomenės gyvenime, o prisiminus jaunystę – žaidžiau Raguvos moterų krepšinio komandoje. Todėl veiklos turiu. Beje, pasivaikščiojimui turiu ir belgų aviganį, su kuriuo irgi reikia užsiimti. Esu nenurimstanti siela“, – pasakoja Rūta ir sako, kad gyvena nuosavoje sodyboje ir labai mėgsta gėles ir, be to, prisipažino, kad veiklumą paveldėjo iš tėčio.
„Tėtis ir dabar groja Raguvos kapeloje. Jis viską daro pats, nors jam jau 82 metai. Jis man – pavyzdys, ir džiaugiuosi, kad yra toks – aktyvus ir turiu kuo sekti“, – sako Rūta ir teigia, kad pagal horoskopą yra Liūtas ir nors mėgsta vadovauti, bet tai daro teisingai.
