Keturis dešimtmečius Krekenavos bibliotekoje dirbanti Irma Pažemeckienė atvirauja, kad tarp knygų ir užaugusi. Ji, kaip ir jos pačios mama, tapo bibliotekininke.
Užaugusi tarp knygų
„Pamenu, dar senojoje Krekenavos bibliotekoje užsilipdavau kopėtėlėmis ant aukščiausios medinės lentynos ir niekieno netrukdoma skaitydavau. Ir numigdavau tuo pačiu, – prisiminimais dalijasi moteris. – Iki šešerių metų knygas, kurias tėvelis man skaitydavo, mokėjau mintinai. Jam žuvus, kai jau pati išmokau skaityti, išsyk kibau į rimtą literatūrą – istoriją, geografiją. Niekada pati neskaičiau vaikiškų knygų.“
Bibliotekoje praleista vaikystė dovanojo jai gausybę malonių atsiminimų, tuomet ten veikusioje kino salėje paslapčia peržiūrėtų filmų, malonių pažinčių. Gal būtent dėl to ji nuspendė žurnalistikos studijas iškeisti į bibliotekininkės specialybę.
„Dalyvavau ir jaunųjų žurnalistų mokymuose. Gausybė kurso draugų vėliau ir pasirinko šį kelią, o manęs nesužavėjo planinės temos, ūkininkų kalbinimas. Sovietmečiu viskas buvo kitaip. Knygos man visuomet buvo artimos“, – pripažįsta krekenavietė.
Tad baigusi studijas moteris grįžo į gimtąją Krekenavą ir atsakomybėn perėmė vietinės knygų karalystės vartų raktus.
Veikla nuolat keičiasi ir įvairėja
Krekenaviškiai juokais Irmos vis pasiteirauja, kuriai iš trijų dukrų ji perleisianti vietos biblioteką – tarsi šeimos reliktu tapusią. Dar nespėjus užduoti šio klausimo, moteris patikina, kad visos jos atžalos jau savus takus išmynusios.
„Vyriausioji duktė su vyru Kėdainių rajone ūkininkauja, vidurinioji šiuo metu išvykusi dirbti svetur, o jauniausioji dainuoja, prieš kelerius metus projekte „X faktorius“ dalyvavo“, – pasakoja Irma.
Ji sako, kad būti mama ir kartu darbuotis bibliotekoje jai niekada nebuvo sunku. Vaikai augo klusnūs, mamos pasiūlytas atrinktas knygas noriai skaitydavo, panašiai kaip ir ji pati laisvą laiką neretai Krekenavos bibliotekoje leido. Anot pašnekovės, palyginti su motiniškomis atsakomybėmis, sudėtingiau buvo prisitaikyti prie besikeičiančių bibliotekos funkcijų.
„Esu intravertė. Net ir po kelių dešimtmečių darbo, renginių, susitikimų su rašytojais, mokymų organizavimo vis dar baiminuosi kalbėti prieš auditoriją. Nors tokie susibūrimai labai džiugina: ypač kraštiečių rašytų knygų pristatymai. Tokiems leidiniams bibliotekoje turime ir atskirą lentyną, – pasakoja Krekenavos bibliotekininkė. – Dar labai džiugina galimybė rinkti kraštotyrinę medžiagą. Prieš prasidedant karantinui gal kiek ir norėjosi atsipūsti nuo žmonių srauto, peržiūrėti turimas knygas, sutvarkyti archyvus, prisiminti senuosius darbo principus, o dabar pastebiu, kad žmonių visgi trūksta.“
Knygos ir kompiuteriai – po vienu stogu
Darbinės atsakomybės bibliotekos darbuotojams smarkiai keitėsi. Ties amžių sandūra Irmai net buvo kilusi mintis iš darbo išeiti.
„Buvome viena iš pirmųjų bibliotekų rajone 2002 metais gavusių kompiuterius. Pirmiausia, kaip jais naudotis, mokėmės pačios, po to mokėme vietinius gyventojus. Tada juk retas kuris kompiuterį turėjo, tad norinčiųjų naujosiomis technologijomis pasinaudoti nusidriekdavo dviejų savaičių eilės. Laiką pusvalandžiais skaičiuodavome“, – prisimena bibliotekininkė.
Pasikeitimus pašnekovė priima kaip natūralią evoliuciją ir net pašnekesio metu sėkmingai susitvarko su naujojo spausdintuvo trikdžiais. Dabar daug kas bibliotekoje kompiuterizuota, bet esminė ir svarbiausia bibliotekos misija nepasikeitusi – dovanoti žmonėms skaitymo džiaugsmą.
„Nei kompiuteriai, nei elektroninės knygos nepakeis tradicinės: verčiamų puslapių lytėjimo, naujai spausdinto leidinio kvapo. Po tiek metų jau gana gerai pažįstu savo skaitytojus, nujaučiu, ką jie mėgsta, ką geriausia jiems pasiūlyti iš naujųjų leidinių. Biblioteka žmonėms reikalinga“, – šypsodamasi sako Irma.
Po to, kai pasibaigs karantinas ir bus panaikinti visi draudimai, Krekenavos bibliotekininkė sako labai laukianti sugrįžtančių skaitytojų. Tarp jų bus ir Krekenavos Mykolo Antanaičio gimnaziją lankantis vyriausias iš trijų jos anūkų.
„Jis čia pas mane ir pamokas ruošia, ir prie kompiuterio smalsauja, mane žaidimus žaisti pamoko, – pasakoja moteris. – Su visais anūkais puikiai sutariame, bet jei dabar reikėtų būti mama – būtų sunku, kantrybė jau ne ta. Visgi vaikus auginti turėtų jauni. Jei būtų ana jaunystė ir dabartinė patirtis – oi kaip gerai būtų.“