Metinė Panevėžio rajono bendruomenių sąjungų konferencija nepraėjo be apdovanojimų, kurie įteikti tradicinių konkursų nugalėtojams. Viena jų – „Kaimo bendruomenės lyderis“ nominaciją gavusi Trakiškio bendruomenės pirmininkė Jolanta Silgienė.
„Esu labai nustebusi dėl šio įvertinimo. Jaučiuosi įpareigota dirbti dar stipriau. Tai – didelis stimulas judėti pirmyn, įrengti daugiau naujovių. Na, o dėl titulo esu labai dėkinga Panevėžio rajono bendruomenių sąjungos pirmininkei Odetai Baltramiejūnienei. Jis tikrai įpareigoja stengtis, toliau dirbti, kurti geresnį gyvenimą bendruomenei“, – už įvertinimą dėkojo laureatė.
Bendruomenė – stimulas stengtis
Paklausta, kodėl svarbu kaimui turėti bendruomenę, J. Silgienė tikino, kad taip, kaip sovietiniais laikais buvo kolūkiai su pirmininkais, taip ir šiuo metu reikia bendruomenės, kur rinktųsi bendraminčiai, norintys puoselėti vietinę aplinką, užduoti rūpimus klausimus, pasitarti ir t. t.
„Manau, bendruomenė šiais laikais irgi turi gyvuoti. Bendruomenė – traukos centras, kur žmonės turi stimulą dėl kažko stengtis. Pavyzdžiui, mes kasmet rengiame bendrą šventę „Tvarkdaraitis“. Tai – paskata visiems kartu tvarkytis, puošti aplinką. Bendruomenė tam ir reikalinga, kad gyventojai galėtų kartu veikti, bendrauti, spręsti problemas, kurti, rašyti projektus, dalyvauti renginiuose“, – aiškino ji.
Pasak moters, bendruomenė vienija kaimų žmones, nes jiems, kaip ir miestiečiams, norisi švenčių, susiėjimų. „Dažnai didmiesčių laikraščiuose, portaluose rašoma, kad kaimų gyventojai prasigėrę ir degradavę. Jie kitaip įsivaizduoja tuos kaimus. Tačiau aš visada siūlau atvažiuoti ir pamatyti, kaip kaimas iš tiesų atrodo. Juk būna ir darbščių žmonių, ir gražių, išpuoselėtų sodybų, ir puikiai suorganizuotų švenčių. Kartais ir mieste nebūna visko tiek, kiek kaime“, – teigė J. Silgienė.
Laukia jaunimo
Šiuo metu Trakiškio bendruomenėje yra 82 nariai. 2015 metais, J. Silgienei atėjus į bendruomenę, jų buvo apie 60. „Trakiškyje vis daugėja jaunų šeimų. Tad labai raginame jas jungtis į bendruomenę. Smagu, kai jaunimas įsitraukia, nes jie gali pasiūlyti naujų, negirdėtų idėjų. Dabar ruošiamės „Drakono“ valčių lenktynėms (pokalbis vyko praėjusią savaitę, o valčių lenktynės vyko savaitgalį. –Red.). Džiaugiamės, kad pavyko suburti jauną komandą, kuri, tikimės, vėliau prisijungs ir prie bendruomenės“, – sakė „Kaimo bendruomenės lyderė“.
Per šešerius pirmininkavimo metus nuveikta nemažai darbų. Tačiau, kaip tikino pati J. Silgienė, reikšmingiausias – pirmaisiais jos darbo metais įrengta lauko estrada. „Puikiai atsimenu, kaip žmonės rinko pinigėlius, ieškojome rėmėjų ir kitų finansavimo būdų. Na, o po šio projekto įsirengėme poilsio, laisvalaikio aikštyną vaikams, sustiprinome materialinę bazę. Dabar turime nusipirkę daug įvairios įrangos bendruomenei. Mūsų kasmetine tradicija tapo „Tvarkdaraičio“ šventė. Taip pat vaikams rengiame projektus, kad jie turėtų, ką veikti vasaros metu kaime“, – apie nuveiktus darbus pasakojo pirmininkė.
Reikia stabdžių
Pati J. Silgienė tvirtino, kad būti be veiklos – negalėtų. „Aš visą gyvenimą esu tokia nenustygstanti vietoje. Man visada reikia veiksmo, tad savaitę išsėdėti be darbo – košmaras. Nuo pat vaikystės mėgdavau piešti, dainuoti, kažkur mokykloje dalyvauti, todėl ir bendruomenėje labai mėgstu veikti, keliauti, organizuoti renginius, išvykas, dalyvauti protų kovose“, – teigė ji.
„Stengiuosi keliauti į kuo daugiau bendruomeninių renginių, susiburti su kolegomis, nes tik matydamas, kaip dirba kitos bendruomenės, asmuo gali pamatyti naujoves, semtis idėjų, mokytis, tobulėti. Aš turiu tokią gyslelę, kad visko noriu, todėl kartais juokauju, jog man reikėtų stabdžių. Šita veikla man – prie dūšios. Viskas įdomu. Aš pati esu labai suinteresuota veikti, nes, kaip žinia, pirmininko darbas – neapmokamas. Taigi viską darau iš pašaukimo“, – pridūrė bendruomenės pirmininkė.
Svarbiausia – bendruomenės branduolys
Nors, kaip pati tikino, pirmininkės pareigos – labai įdomios, vis dėlto nėra tokio darbo, kuriame nebūtų susiduriama su iššūkiais.
„Nors pareigos įdomios, yra ir sunkumų, kurie iškyla. Atrodo, stengiesi, eini, dirbi, bet kartais norisi nuleisti rankas, nes sudėtinga prisikviesti savus žmones. Štai, pavyzdžiui, būna net į renginius suvažiuoja daugiau žmonių iš aplinkinių vietovių nei iš paties Trakiškio. Kaip sakoma, savam krašte pranašu nebūsi. Mes stengiamės kaip įmanydami: darome ir patiekalų degustacijas, ir edukacijas organizuojame, ir skelbimus dedame, kad kuo daugiau gyventojų pamatytų. Visgi vyrauja didelis abejingumas iš gyventojų pusės“, – atviravo moteris.
„Nežinau, ar čia koronavirusas kaltas, ar kas… Gal jie priprato sėdėti namuose. Būna, skambinam, einam, prašom, kad ateitų – ir nieko… Kaip pirmininkė norėčiau, kad viskas būtų tobula, bet ne visada taip yra… Atrodo, tiek dirbi, bet ne visada pastangos įvertinamos. Tas – liūdina. Norisi, kad kaime būtų gražu, įdomu ir kad patiems gyventojams būtų gerai“, – tęsė J. Silgienė.
Paklausta, nuo ko priklauso bendruomenės sėkmė, pirmininkė aiškino, kad viskas – ant valdybos rankų. „Manau, didžiausią įtaką daro bendruomenės branduolys – valdyba. Panašiai mąstantys žmonės. Kuo branduolys stipresnis ir kuo žmonės labiau suinteresuoti dirbti vieningai. Taip pat svarbu, kad kaimo gyventojai būtų aktyvūs, rodytų iniciatyvą kažką keisti“, – sakė ji.
Darbų gausa
Be pirmininkės pareigų, J. Silgienė Panevėžio krašte garsėja ir kaip želė tortų bei vienakąsnių gamintoja. „Tortų ir vienakąsnių gaminimas man įaugęs nuo mažens (juokiasi). Mano mama buvo šeimininkutė šventėse, irgi ruošdavo vaišes“, – apie šį pomėgį pasakojo pašnekovė.
Tačiau ir be šių virtuvės veiklų moteris nenustygsta vietoje. „Labai mėgstu keliauti, myliu gėles, protų kovas. Aš esu tas žmogus, kuris galvoja – ką išmoksi, to ant pečių nenešiosi. Aišku, gal ateityje ne viską panaudosiu, bet tikrai jaučiu stimulą tobulėti. Man labai aktualu bendravimas. Taip pat dainuoju. Dabar lankau moterų kolektyvą „Lanksva“ Trakiškyje. Pomėgių turiu daug, bet laiko per mažai. Man 24 valandos paroje – per mažai. Kartais ir šeimą nuskriaudžiu dėl tų darbų gausos“, – tikino J. Silgienė.
Pasak keliautojos, lietuviai dažnai ieško gražių vietovių užsienyje, bet ir Lietuvoje yra be galo daug dar neatrastų vietų. „Aš, kai keliauju, niekada nesusidarau maršruto, o tiesiog važiuoju į kokį regioną ir žiūriu, ką pakeliui ar vietoje galima pamatyti. Mane labai sužavėjo Žemaitijos ir Aukštaitijos nacionaliniai parkai, Biržų kraštas, Dubingiai. Ypač žavi muziejai“, – atskleidė J. Silgienė.
