Siekiant pagerbti savo profesijai labiausiai atsidavusius šalies medicinos darbuotojus ir įstaigas, naujienų portalas „Delfi“ skelbė „Tautos gydytojo“ rinkimus. Šiais metais „Tautos gydytoju“ išrinktas Panevėžio ligoninės Ortopedijos traumatologijos I-ojo skyriaus gydytojas ortopedas traumatologas Remigijus Mincė.
Surinkęs daugiausiai Lietuvos gyventojų bei komisijos balsų gydytojo specialisto nominacijos kategorijoje R. Mincė buvo pripažintas geriausiu. Už jį balsavo daugiau nei 11 tūkst. žmonių. Apie šį mediką nebuvo nė vieno neigiamo pacientų atsiliepimo.
Gydytojau, jums tai svarbus įvertinimas?
Pradžioje netikėjau, kad įmanoma laimėti. Po kelių dienų pastebėjau, kad balsų skaičius auga ir tai patraukė mano dėmesį. Pradėjau sekti balsus, o rezultatai ėmė džiuginti. Sulaukiau daug palaikymo iš kolegų. Visas mėnuo, kol vyko rinkimai buvo savotiškai pakylėtas. Dabar suprantu, kad turiu dar vieną atsakomybę ir įsipareigojimą – nenuvilti nei pacientų, nei kolegų.
Kaip manote, ką žmonės jumyse labiausiai vertina?
Kai kurios mano savybės mamos įskiepytos. Ji visada sakydavo – elkis su kitais taip, kaip tu pats norėtum, kad elgtųsi su tavimi. Tą taikau su pacientais ir dažniausiai įsivaizduoju pats save jų kailyje. Noriu jiems kuo aiškiau išaiškinti ir medicininę terminologiją, kad jie suprastų. Parodau vizualiai, dažniausiai nuotraukas internete kokia tai liga, dėl ko ji atsiranda, kokios pasekmės, kaip gydyti. Tai greičiausiai dėl to žmonės ir patenkinti.
Nuoširdus ir bendraujantis gydytojas šiandien retenybė.
Greičiausiai taip. Kai konsultuojame pacientus esame įsprausti į tam tikrus rėmus. Kiekvienam jų turime vos 15 minučių ir tikram kontaktui su pacientu daug laiko nebelieka, nes jį atima paciento duomenų surašymas, dėl ko daugiau laiko praleidžiame prie kompiuterio, nei prie pačio paciento. Dažniausiai gaunasi taip, kad mano konsultacijos užsitęsia ilgiau, nes skiriu daugiau dėmesio pacientams. Tada dažnai lieka nepatenkinti kiti. Kartais net ir pyksta, kad reikia ilgiau palaukti už durų, kad nepriimu jų laiku. Bet kiekvienam noriu kuo daugiau padėti.
Kodėl pasirinkote medicinos kelią?
Nebuvo taip, kaip dauguma pasakoja – gimiau ir jau žinojau kuo būsiu. Tais laikais populiariausia profesija buvo vadyba, kuri ir man buvo kažkas tokio. Vadybininku norėjau būti iki dešimtos klasės. Taip lėmė likimas, kad aplinkui draugai, su kuriais geriausiai sutariau, buvo suplanavę pasirinkti mediciną. Pradėjau galvoti – kodėl ir man nepabandžius. Tai graži, garbinga profesija, gali užsidirbti pakankamą atlyginimą. Ir dar kas patiko – medicina ir žmogaus anatomija nesikeičia taip greitai, kaip pavyzdžiui, informacinės technologijos. Tas mane žavėjo.
Jūs panevėžietis?
Tikrai taip. Mokiausi trijose mokyklose. Devynias klases baigiau tuometinėje Nevėžio vidurinėje. Tada įstojau į Vytauto Žemkalnio gimnaziją. Kadangi žaidžiau tinklinį ir daug draugų buvo iš J. Balčikonio gimnazijos, jie mane įkalbėjo ir vienuoliktoje klasėje perstojau į J. Balčikonio gimnaziją. Man labai pasisekė, kad tuo metu buvo gamtininkų klasė, kur buvo sustiprinta biologija ir chemija. Iš tos klasės, praktiškai trečdalis įstojo į mediciną, o šiuo metu Panevėžio ligoninėje dirba net keturi mano klasiokai.
Ar buvote tikras, kad norite rinktis būtent ortopedijos traumatologijos sritį?
Visada norėjau chirurgijos. Tekdavo eiti į klinikas ir stebėti operacijas, plauti rankas. Ir kai įeini į operacinę iškėlęs rankas mane aplankydavo labai geras, toks ypatingas jausmas. Traumatologija nebuvo mano pirmas pasirinkimas. Po šešerių metų, tada tuo metu dar buvo internatūra, pasirinkau Panevėžį.
Atsimenu vyr. chirurgas Remigijus Samuolis išvardino kokios specialybės yra Panevėžio ligoninėje ir liepė pasirinkti kokią norim. Mane tuo metu žavėjo kraujagyslių chirurgija, pusę metų atlikau praktiką, užsirekomendavau, leido kelias operacijas atlikti. Buvau užsidegęs mokytis būtent kraujagyslių chirurgijos, bet tuo metu buvo dideli konkursai ir tik po vieną vietą Vilniuje ir Kaune.
Deja, nepasisekė, likau už brūkšnio. Antras pasirinkimas buvo traumatologija. Tai irgi mane žavėjo.
Penkeri metai mokslo, rezidentūros studijos Vilniuje. Kodėl nepasilikote ten, o grįžote į Panevėžį?
Visada norėjau grįžti į gimtąjį miestą. Esu Panevėžio patriotas. Net ir studijų metais sekdavau, kas vyksta mūsų mieste. Labai džiugindavo naujos statybos, nauji projektai. Visada žinojau, kad grįšiu į Panevėžį. Žmona, nors ji irgi panevėžietė, nelabai tam pritarė, bet neliko jai kito pasirinkimo.
Jūsų darbas nėra lengvas, tenka dirbti ir naktimis. Kaip ilsitės?
Po paros budėjimo, dažniausiai grįžus namo nesinori nieko veikti. Jeigu buvo sunkus budėjimas, bemiegė naktis, krentu į lovą ir pusę dienos miegu. Jei nesu pervargęs, ilsiuosi ramiai, skaitau straipsnius, domiuose kas vyksta Lietuvoje ir pasaulyje ar šiaip kažką paskaitinėju. Po paros atsistatau ir vėl esu kupinas jėgų.
Minėjote, kad turite mylimą šeimą, auginate sūnų ir dukrą. Ar pakanka laiko patiems artimiausiems? Koks Jūsų laisvalaikis?
Anksčiau žaisdavau tinklinį. Dabar dukra seka mano pėdomis. Ji visada mane ištempia vasarą į kiemą pamušinėti kamuolį, o mažyliui patinka krepšinis. Tai vaikai ir įtraukia į aktyvią veiklą. Taip pat mėgstame keliauti. Kai tik turim laisvą savaitgalį vaikus supažindiname su Lietuva, lankom muziejus ir daugiau renkamės pažintines keliones. Ekstremalaus sporto vengiu. Matau pacientus grįžusius žiemą po slidinėjimo, tai bijau šitų dalykų.
Kadangi grįžome prie Jūsų profesijos – ko norėtumėte palinkėti pacientams?
Kantrybės. Stebiu kiek priėmimo skyriuje būna piktų žmonių, ypač kai lauke slidu. Suprantu, kad jiems skauda ir visi nori kuo greičiau patekti pas specialistą. Kartais girdime replikas, kad sėdim prie kompiuterio, bet juk ten dirbame, rašome būklių įvertinimus, ne žinias skaitom. Be to, yra pacientų skirstymas. Žmonės dažnai nesupranta, kodėl atvykus pirmam, pagalbą gauna antras. Jeigu yra žaizdos, kraujavimai, lūžiai, o ne patempimas, sumušimas, tai savaime suprantama, kad pirmenybę teiksim tokiam pacientui. Ir ne visi tą supranta, tad būkime kantrūs.
