6 C
Panevėžys
Šeštadienis, 15 gegužės, 2021

„Šviesos“ specialiojo ugdymo centre savanoriauja ir nuo karo savo šalyje bėgę jaunuoliai

AutoriusSAMANTA ILONYTĖFotoRIMVYDAS ANČEREVIČIUS
„Pasirinkau Lietuvą, nes ji viena geriausių mano šalies sąjungininkių – daug padėjo, kai prasidėjo karas su Rusija. 2008 m. rusai subombardavo mano kaimelį. Su šeima bėgome. Jei ne Lietuva ir kitos Baltijos šalys, manęs šiandien nebūtų tarp gyvųjų“, - atviravo 21-erių Lasha.

Nuo praėjusių metų spalio iki šių metų rugpjūčio Panevėžio „Šviesos“ specialiojo ugdymo centre savanoriauja keturi užsienio studentai: du Sakartvelo piliečiai, vienas ispanas ir viena turkė. Pasak įstaigos direktoriaus Petro Leikausko, šie savanoriai ugdymo centrui – tikra parama, ypač šiuo, visiems sudėtingu laikotarpiu.

„Mes savanorius priimame jau 10 metų. Viskas vykdoma pagal Europos Sąjungos projekto programą „Europos solidarumo korpusas“. Savanoriai mums yra labai naudingi, nes dirba kaip mokytojų padėjėjai. Taip pat aktyviai dalyvauja popamokinėje veikloje. Turiu pabrėžti, kad ir tėvai labai džiaugiasi šiais savanoriais. Visgi šiemet jiems išties nepasisekė dėl pandemijos. Jie negali keliauti, bet dar tikimės, kad spėsime vasaros metu aprodyti Lietuvą“, – atskleidė direktorius.

P. Leikauskas.

Chemiją iškeitė į savanorystę 

21-erių metų Sakartvelo pilietis Lasha savo šalyje yra chemijos studentas. Tačiau, dėl viruso, jo universitete uždarytos visos laboratorijos, kuriose jie įprastai mokydavosi. Štai todėl vaikinas nusprendė laisvą laiką išnaudoti prasmingai ir pasinerti į savanorystę svečioje šalyje.

„Pasirinkau Lietuvą, nes ji viena geriausių mano šalies sąjungininkių – daug padėjo, kai prasidėjo karas su Rusija. 2008 m. rusai subombardavo mano kaimelį. Su šeima bėgome. Jei ne Lietuva ir kitos Baltijos šalys, manęs šiandien nebūtų tarp gyvųjų“, – atviravo Lasha.

Tikros emocijos, tikra meilė

„Man didelė garbė bent kiek prisidėti prie Lietuvos gerovės, padėti šiems vaikams su protine negalia. Taip pat smagu susipažinti su jūsų kultūra, žmonėmis. Pasirinkau savanoriauti su tokią negalią turinčiais vaikais, nes pamaniau, kad čia bus tikrai įdomi patirtis. Man patinka, kad šie vaikai negali meluoti. Jie tiesiog to nemoka, todėl jie visada parodo ar jiems liūdna, ar gera. Aš čia gaunu tikras emocijas, tikrą meilę“, – pasakojo jis.

„Man didelė garbė bent kiek prisidėti prie Lietuvos gerovės, padėti vaikams su protine negalia“, – pasakojo Lasha.

Bendrauti lengva kai yra didelis noras

Savanorio darbas Panevėžio „Šviesos“ specialiojo ugdymo centre – užimti vaikus, leisti su jais laiką, padėti ir rengti įvairius projektus. Paklaustas, kaip jam sekasi bendrauti su vaikais ir kolektyvu, jis tvirtino, kad viskas lengva, kai yra didelis noras.

„Su mokytoja bendraujame rusiškai. Na, o su mokiniais bendrauti taip pat lengva. Daugelis jų nešneka, bet suprantame vienas kitą iš veiksmų“, – pripažino jis.

Savanorio darbas Panevėžio „Šviesos“ specialiojo ugdymo centre – užimti vaikus, leisti su jais laiką, padėti ir rengti įvairius projektus.

Pandemija trukdo geriau pažinti Lietuvą

Lietuva jaunuoliui padarė gerą įspūdį. Tačiau Lasha apgailestavo, kad dabartinė pasaulinė situacija trukdo šalį pažinti geriau.

„Kol kas aplankiau tik Vilnių. Tai įvyko tada, kai atskridau, o daugiau teko tik apeiti Panevėžį. Vis dėlto, tikiuosi dar pavyks pamatyti daugiau lankytinų vietų, miestų“, – sakė jis.

Paklaustas, ar jau pavyko išmokti lietuviškų žodžių, vaikinas pasidžiaugė, kad jo žodynas vis labiau platėja. „Dažniausiai naudoju šiuos: laba diena, labas rytas, labas, šaunuolis, kur tavo batas (juokiasi). Ši patirtis mane išmokė ne tik keletą frazių, bet daug daugiau davė dvasiškai, pavyzdžiui, išmokau būti tikram pačiam su savimi ir su aplinkiniais. Kam meluoti ar vaidinti, kai gali tiesiog būti savimi“, – atviravo Lasha.

Savanoris iš Ispanijos, 18-metis Marcas, yra telekomunikacijų studentas.

Ieškojo ilgalaikės savanorystės

Kitas savanoris iš Ispanijos, 18-metis Marcas, yra telekomunikacijų studentas. Paklaustas, kodėl pasirinko savanoriauti čia, jis atviravo, kad ieškojo ilgalaikės savanorystės ir tokiu būdu atrado šį ugdymo centrą.

„Dar 2020 m. vasarą savanoriavau kitoje šalyje dvi savaites, tačiau pagalvojau, kad tai per trumpas laikotarpis, todėl nutariau sekančiai savanorystei ieškoti ilgesnio termino. Taip atradau Lietuvą ir šį ugdymo centrą. Man patiko idėja dirbti su tokiais vaikais, todėl kandidatavau ir mane priėmė“, – pasakojo Marcas.

„Šioje patirtyje išmokau, kaip reikia bendrauti su tokiais vaikais. Mano klasėje – pagrinde vaikai su autizmo spektro sutrikimu, todėl reikia mokėti su jais bendrauti“, – apie patirtį pasakojo Marcas.

Išmoko bendrauti

„Šioje patirtyje išmokau, kaip reikia bendrauti su tokiais vaikais. Mano klasėje – pagrinde vaikai su autizmo spektro sutrikimu, todėl reikia mokėti su jais bendrauti. Jei jie verkia, nereikia pulti jų guosti, o kaip tik – duoti erdvės“, – apie patirtį pasakojo vaikinas.

Taip pat Marcas atviravo, jog lietuviškas oras jam nelabai patinka. „Man arčiau širdies šiluma ir saulė“, – juokėsi jis.

Mokytoja Rasa tikino, kad labai smagu priimti kitataučius savanorius.

Įkūrė fotografijos būrelį

Su juo kartu dirbanti mokytoja Rasa tikino, kad labai smagu priimti kitataučius savanorius.

„Tai jau nėra pirmasis mano savanoris iš užsienio. Man visada smagu matyti, kai pirmiausiai savanoriai ateina tokie nedrąsūs, o vėliau jie atsiskleidžia. Marcas net įkūrė savo fotografijos būrelį, o mokiniai į jį mielai eina, mokosi fotografijos meno. Vaikinas labai smagus, nebijo bendrauti su vaikais, išreikšti savo nuomonės tam tikrais klausimais“, – pasakojo mokytoja.

„Mano pagrindinis darbas šiame centre – padėti vaikams: rašyti, piešti, apsirengti. Taip pat puošiu klasę, organizuoju mokinių piešinių parodas“, – sakė Merve.

Pirmoji išvyka į užsienį

Merve – 22-ejų Turkijos pilietė, pirmą kartą išvykusi iš savo šalies. Turkijoje gauti vizą nėra taip lengva, todėl Lietuva yra pirmoji svetima šalis, kurioje Mervei teko apsilankyti. Pati mergina nuogąstavo, kad dėl pandemijos negali artimiau susipažinti su mūsų kultūra, tačiau, vis dėlto, savanorystė čia – jai patinka.

„Mano pagrindinis darbas šiame centre – padėti vaikams: rašyti, piešti, apsirengti. Taip pat puošiu klasę, organizuoju mokinių piešinių parodas“, – sakė Merve.

Ji pripažino, kad ši savanorystė nėra itin sunki, kadangi Turkijoje ji – slaugė, todėl jau yra tekę dirbti su tokius sutrikimus turinčiais žmonėmis.

„Savo šalyje esu atlikusi kelias savanorystes su intelektinį sutrikimą turinčiais suaugusiais, todėl man tai – nėra naujiena. Vis dėlto, dirbti su vaikais yra šiek tiek kitokia patirtis, todėl ši savanorystė mane išmokė kantrybės“, – atskleidė mergina.

Sopiko atskleidė, kad ir savo šalyje yra dirbusi panašų darbą.

Dėkoja už pastangas

Mokytojas Artūras, kuris darbuojasi kartu su Merve, pripažino, kad turėti tokią pagalbininkę – labai gera. „Visi šie savanoriai – labai geri, nes aktyviai įsitraukia į veiklas, bendravimą su vaikais, net kai nemoka mūsų kalbos. Esu dėkingas Mervei už visas pastangas, kurias įdeda būdama čia“, – sakė jis.

Psichologijos studentė iš Sakartvelo, Sopiko, atskleidė, kad ir savo šalyje yra dirbusi panašų darbą, todėl užsiimti su intelekto sutrikimą turinčiais vaikais, jai jau buvo pažįstama.

Sunku savanoriauti pandemijos metu

22 m. psichologijos studentė iš Sakartvelo, Sopiko, atskleidė, kad ir savo šalyje yra dirbusi panašų darbą, todėl užsiimti su intelekto sutrikimą turinčiais vaikais, jai jau buvo pažįstama. Čia, mergina, kaip ir kiti savanoriai, padeda mokytojoms organizuoti pamokas, puošti klasę dekoracijomis ir t. t.

Sopiko pripažino, kad dirbi čia – nėra sunku, bet sunku būti uždarytai svetimoje šalyje, kai negali keliauti, susipažinti su kitais žmonėmis. „Labai sunku pandemijos metu būti uždarytai. Mano kasdienybė tokia, kad aš ateinu savanoriauti, po to keliauju namo ir taip jau nuo spalio mėnesio. Tikiuosi, kad greitu metu atlaisvins karantiną ir galėsime bent kiek pakeliauti“, – sakė Sopiko.

Savanorio darbas Panevėžio „Šviesos“ specialiojo ugdymo centre – užimti vaikus, leisti su jais laiką, padėti ir rengti įvairius projektus.

Privilegija – skiepas

Taip pat mergina atskleidė, kad labai džiaugiasi, jog atlikdama savanorystę šioje mokymo įstaigoje gavo privilegiją pasiskiepyti nuo COVID-19.

„Mums tai buvo labai didelė motyvacija dirbti. Skiepo savo šalyje, tikriausiai dar nebūtume gavę taip greitai“, – atskleidė savanorė.

Lietuva – labiau pažengusi

Kartu su šia savanore dirba mokytoja Rimantė. Ji tvirtino, kad jai ypač patinka dirbti su tokia savanore, kuri jau turi patirties su tokiais vaikais.

„Man patinka, kad ji pasakoja vaikams apie savo šalies tradicijas, papročius, patiekalus. Šie vaikučiai ne visada žino, kad yra kitų šalių, be Lietuvos, todėl tokia savanorė, labai praplečia jų akiratį. Man taip pat labai įdomu su ja bendrauti, nes Sopiko Sakartvele taip pat dirbo su tokius sutrikimus turinčiais vaikučiais, tad įdomu išgirsti kaip jie dirba su šiais vaikais, kokius žaidimus žaidžia, metodus taiko. Vis dėlto, supratau, kad Sakartvelas dar atsilieka nuo mūsų ugdymo metodų. Lietuva turi daug daugiau metodinių priemonių, žaidimų. Viskas daug šiuolaikiškiau“, – pripažino mokytoja Rimantė.

Mokytoja Rimantė tvirtino, kad jai ypač patinka dirbti su savanore, kuri jau turi patirties.

Atsisveikinimas – liūdnas

Savanorystės projekto mentorė ir neformaliojo ugdymo skyriaus vedėja Kristina Raščiuvienė atskleidė, kad kasmet atsisveikinti su savanoriais būna labai sunku.

„Kai savanoriai išvyksta, vaikams būna labai liūdna, o atsisveikinimo šventės metu išliejama daug ašarų. Mokiniai tikrai labai prisiriša prie jų, o lygiai taip pat ir mes, suaugę“, – sakė Kristina.


Palikti komentarą

* JP.lt už komentarų turinį neatsako. Už komentarus atsako juos paskelbę skaitytojai. JP.lt pasilieka teisę šalinti necenzūrinius, nekultūringus ir neetiškus skaitytojų komentarus, kaip ir tuos, kuriais skatinama visuomenės grupių nesantaika, šmeižiami ar įžeidinėjami žmonės, o duomenis apie tai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka perduoti teisėsaugos institucijoms. JP.lt skatina komentuoti atsakingai ir gerbti kitų skaitytojų nuomonę.


PANAŠŪS STRAIPSNIAI

„Kovidiniame“ skyriuje dirbanti medikė D. Urbštanaitytė atsipalaiduoja už radijo stoties „Pulsas“ mikrofono

confident-noyce

R. Urbonas: „Sportas – mano hobis. Bet aš geriau kepu mėsainius nei plaukiu ar bėgu“

confident-noyce

Orientavimosi sporto atstovė panevėžietė M. Girinskytė apie meilę gamtai, miestui ir pavojingiausias varžybas

confident-noyce

Naujausi straipsniai

Šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Sutikti Skaityti daugiau