Jei manote, kad valgyti suši – tai tiesiog paimti suktinuką ir pamirkyti į sojų padažą, gali būti, kad kiekvienas jūsų kąsnis slapta skaudino šefą. Ir ne, tai ne pokštas. Japonijoje suši gamyba – tai beveik šventas ritualas, o valgymas – pagarbos aktas.
Ar suši tikrai reikia valgyti pagaliukais?
Trumpas atsakymas – ne. Tradiciškai nigiri ir maki galima valgyti pirštais. Pagaliukai – tinkamas, bet ne privalomas įrankis. Net kai kurie Japonijos restoranai skatina valgyti rankomis, nes taip mažiau rizikuojate sugadinti ryžių formą ar numesti kąsnį atgal į lėkštę. Tad jei jaučiatės nepatogiai su pagaliukais – ramiai. Jūs ką tik priartėjote prie tikro japoniško etiketo. Apskritai sushiai neturi įpareigoti, jų valgymas yra malonumas.
Sojų padažas – „ne baseinas“ jūsų suktinukui
Vienas dažniausių suši etiketo pažeidimų – per ilgas mirkymas padaže. Ypač jei mirkote ryžių pusę. Tai – tarsi sakyti šefui: „Tavo suši neskanus, tad jį reikia skandinti sojoje“. Teisingas būdas – lengvai pamirkyti žuvies pusę, ypač kai kalbame apie nigiri. Ryžiai sugeria per daug padažo, ima byrėti, o skonis tampa per sūrus.
Be to, niekada nepilkite sojų padažo į dubenėlį iki kraštų. Tai rodo neišmanymą ir švaistymą. Japonijoje tai būtų laikoma nemandagu, panašiai kaip pilti vyną iki taurės viršaus.
Wasabi – šiek tiek, o ne šaukštu
Jei darote mini kalnelį iš wasabi ant kiekvieno kąsnio – šefui viduje skauda. Wasabi tradiciškai jau būna įdėtas tarp žuvies ir ryžių, žinoma, jei to reikalauja receptas. Dėti jo papildomai galima, bet subtiliai. Kitaip tariant, wasabi turi „pabusti skonį“, o ne sudeginti burną. Tai – prieskonis, ne išbandymas.
Neužsisakykite „visko be žuvies“
Jei atėjote į suši restoraną ir paprašėte – „Be žuvies, be ryžių, be dumblių ir be sojų“, šefui gali sukilti filosofinis klausimas: kodėl jūs čia iš viso atėjote? Taip, egzistuoja veganiški ir net desertiniai suši, bet gerbkite vietą, kurioje lankotės. Jei tai tradicinis suši baras – tai ne vieta eksperimentuoti su mango, šokoladu ar traškučiais.
Valgai – tai ir užbaik
Palikti pusę kąsnio suši – blogo tono ženklas. Tradicinis etiketas reikalauja suši suvalgyti vienu kąsniu. Taip ne tik geriau atsiskleidžia skonis, bet ir išreiškiate pagarbą šefo rankų darbui. Jei suktinukas per didelis – tai jau virtuvės klaida, bet jeigu jis standartinis, o jūs jį perlaužiate, paliekate ryžių gabalus lėkštėje ir murkote po padažą – japonų kalba tai reikštų: „Netinkamas elgesys su šventu patiekalu“.
Suši valgymas – tai daugiau nei vakarienė. Tai savotiška ceremonija, kur svarbi ne tik burna, bet ir laikysena, pagarba šefui, stalo draugams, net ingredientams. Japonai tiki, kad kiekvienas kąsnis yra gamtos ir žmogaus rankų sąjunga, todėl jį reikia priimti sąmoningai.
