Vyresniame amžiuje (o kartais, deja, pačiame jėgų žydėjime) ant mūsų šunų dantų atsiranda kietos nuosėdos. Pirmiausia jos plinta ant iltinių dantų ir kandžių šoninių paviršių, krūminių dantų vidinių ir išorinių paviršių prie pat dantenų, vėliau perlipa į danties vainiką ir gali netgi jį pilnai padengti. Pažvelgę savo augintiniui į nasrus, aplink dantis randame netikusiai kvepiančias purvinas ataugas. Jos būna nuo pilkai-gelsvos iki žalsvai-rudos spalvos.
Dantų akmenys atneša ne tik estetinę žalą. Jie sukelia uždegiminius dantenų procesus ir karieso atsiradimą. Bet netgi be karieso neprižiūrėti dantys ima klibėti ir gali iškristi.
Be dantų akmens, karieso atsiradimą sąlygoja rachitas – dantų emalio ir dentino kietumo sumažėjimas, taip pat danties lūžis ir bet koks danties vainiko pažeidimas. Garbingą karieso kaltininkų vardą gauna keli faktoriai (iš tiesų, tai visi jie veikia išvien!): nepakankamas kiekis makro ir mikroelementų organizme (fosforo, kobalto, cinko, vario, molibdeno, mangano ir ypač fluoro ir jodo); nepakankamas kiekis virškinamųjų proteinų, karotino ir vitaminų; seilėse esančios geležies funkcijų pažeidimas ir seilių sudėties pasikeitimas; piktybinės rūgštys, veikiančios emalį (kurios turi įprotį nuo ryto iki vakaro naikinti dantis, vos tik tie dantys nors šiek tiek ko nors užkando).
Apžiūrėję kariesu užkrėstą dantį jūs pamatysite tradicinius danties ertmės ir emalio defektus. Pažeista danties dalis įgauna tamsiai rudą arba juodą spalvą.
Daugelis šeimininkų net nenumano, kad šunys gali kentėti nuo tokių grynai žmogiškų, kaip mums atrodo, ligų. Todėl atranda jas jau tokioje stadijoje, kai išgelbėti dantis pasidaro sudėtinga. Danties akmenų pašalinimas pavirsta į varginančią operacija su bendra narkoze, o nuo ėduonies nukentėjusius dantis jau per vėlu plombuoti ir stengiamasi kuo greičiau juos pašalinti, kol puvimas nepasiekė kaulą. O juk paviršių taip lengva užplombuoti ir, jeigu gydytojas reguliariai (kartą ar du į metus) šalins dantų akmenis, burnos ertmės priežiūra neatims daug laiko ir neatneš kančių.
Šiuo metu daug įmonių leidžia specialią dantų pastą, skirtą gyvūnams (naudoti pastą, skirtą žmonėms, gyvūnėliams nepatartina). Veterinarai-stomatologai rekomenduoja šia pasta ir specialiu dantų šepetuku valyti gyvūno dantis kartą ar du per savaitę. Galima pasielgti ir lengviau – aprišti pirštus drėgna marle ir ja nuvalyti dantų apnašas (ypatingą dėmesį skirti vietoms, esančioms prie dantenų). Marlę sudrėkinkite šiltu virintu vandeniu ar nestipriu geriamos sodos tirpalu.
Nepamirškite, kad dantis reikėtų mankštinti. Kieto maisto ar žaislų graužimas vos porą kartų per savaitę primena gamtai, kad dantys dar nėra „praeities atgyvena“.
Dantų akmenys ir šuns maistas
Bakterijų plėtros ir dėl to atsirandančių dantų apnašų priežastis yra per didelis cukraus kiekis maiste. Taigi: kuo mažiau saldumynų, tuo geriau. Geriausia atminti, kad profilaktiškai prižiūrint dantis, reikia imtis veiksmų, kurie trukdytų dantų apnašų susidarymui ir jo sukietėjimui.
Gyvūnas naudoja dantis tam, kad pagautų ir užmuštų grobį (iltys), atskirtų nedidelius mėsos gabalėlius (kandžiai), juos susmulkintų ir sukramtytų (krūminiai dantys). Periodiškas kieto maisto trynimas į dantis veda prie jų mechaniško valymo. Jeigu maistas yra iš karto prarijamas arba nekramtomas pakankamai ilgai, dantų apnašos nėra pašalinamos. Taip būna, pavyzdžiui, esant kai kuriems dantų padėties defektams, žandikaulio susirgimams, pulpitui, taip pat ryjant labai minkštą maistą, kurio nereikia ilgai kramtyti.
Sausą šunų maistą negalima tiesiogiai priskirti prie kieto maisto, kuris užkerta kelią dantų akmenų atsiradimui, nes jis, veikiamas seilių, per daug greitai suminkštėja ir tik dalinai išvalo dantis, todėl patartina į valgį įdėti grubaus maisto, kurio sukramtymui reikia daugiau laiko. Tam puikiai tiks kieti sausainiai, aišku, nepamirštant apie bendrą dienos raciono kaloringumą (dantys dantimis, bet apie nutukimo galimybę irgi nereikėtų pamiršti), ir jautienos kaulai, bet tik pakankamai stiprūs ir dideli, kad jie nesulūžtų ir nebūtų praryti, kas gali sukelti žarnyno uždegimą.
Kai kurioms šunų veislėms, pirmiausia paminint mažas veisles, prieš tai aprašytų profilaktikos būdų nepakanka, todėl tenka dantis apdoroti specialiu, ypač plonu dantų šepetuku arba tiesiog reguliariai valyti dantis pasta ir šepetuku, kurie yra pritaikyti šunims. Jeigu pripratinsite šunį prie šios procedūros dar ankstyvame amžiuje, tai nekils jokių problemų ją atliekant.
Jeigu gyvūno dantys pasidengia dantų akmenimis labai greitai, mechaninį dantų valymą reikėtų derinti su kova prieš bakterijų ir kitų mikroorganizmų plitimą. Visa eilė šiuo metu siūlomų dantų pastų turi savo sudėtyje antiseptikų ir fermentų. Taip pat sukurtos specialios lipnios tabletės gyvūnams, kurie atsisako valytis dantis. Esant aštriam pulpos uždegimui, skiriamas gydymas, naudojant antibiotikus.
Kadangi higienos taisyklių nepaisymas gali turėti gana nemalonius padarinius, būtina nuolatos stebėti šuns burnos ertmės ir dantų būklę. Kai profilaktinės priemonės (ypatingas maisto racionas ir mechaninis dantų valymas) jau nebeduoda reikiamo efekto, lieka tik vienas protingas sprendimas – kreiptis į veterinarą, kad šis, naudodamas bendrąją narkozę, pašalintų dantų akmenis ir kaip reikiant išvalytų gyvūno dantis.
