Sibire iškilo jau antras Tremtinių rūpintojėlis. Skulptoriaus Adolfo Teresiaus iš maumedžio išdrožtas kūrinys nuo šio lapkričio yra Bratsko miesto bažnyčios šventoriuje. Maždaug trijų metrų aukščio skulptūra, sako A. Teresius, nuo XVIII a. pabaigos į Bratską ir jo apylinkes tremtų lietuvių palikuonims – ne tik religinis, gal net labiau – lietuvybės ženklas.
Jis – vienas iš tų simbolių, kurie, kaip ir atnaujinami kryžiai Sibiro kapuose, pastaraisiais metais sunkiai skinasi kelią į tolimąją Rusiją, bet užsispyrę lietuviai ir tremtinių palikuonys randa būdų saugoti šią atmintį.
Šiandien kuriate jau trečią rūpintojėlį tremtiniams, du jau stovi gana dideliuose Sibiro miestuose – Novosibirske ir Bratske. Kuo skiriasi rūpintojėlis tremtiniams nuo mums įprasto smūtkelio Lietuvoje? – paklausėme dievdirbio A. Teresiaus.
Kai kuriu tokį, kuris stovės Sibire, man ypač svarbu, kad jis būtų ilgaamžis. Todėl darau šiek tiek pakeltą, su iš to paties medžio išdrožtu stogeliu ir ant jo esančiais lietuviškais ženklais – štai stovintis Bratske yra su lietuviška saulute. Lietuvoje tradiciškai rūpintojėlis daromas iš ąžuolo, Sibire, pagal Rusijos tradicijas – iš maumedžio.
Jis yra toks pat stiprus, esu skaitęs, kad net Venecijos ir Sankt Peterburgo poliai, ant kurių stovi akmeniniai namai, kad negrimztų į vandenį, yra iš maumedžio. Tremtinių rūpintojėliai tikrai turėtų stovėti bent 100 metų. Ir jei darau žinodamas, kad tas kūrinys bus nuvežtas į Sibirą – visai kitaip darau, kitos mintys, intensijos persiduoda.
Tremties vietų gyventojai, šiandien gyvenantys Sibire, žino įvairių istorijų apie savo tėvų ir senelių kančias. Jūsų paties senelis ir dėdė buvo ištremti. Kaip dabar, reaguodami į Tremtinių rūpintojėlius, sibiriečiai apie tai kalba, su kokiais jausmais?
Aš džiaugiuosi, kad klausydamasis tremtinių ar būdamas Sibire, kai kūriau rūpintojėlį Novosibirske, neišgirdau keršto ar pykčio. Nėra juodo kaltinimo pačiai rusų tautai – nes paprasti žmonės vieni kitiems ir padėjo, ir pamildavo vieni kitus, šeimas sukurdavo, vieni dėl kitų stengdavosi. Aš pats prieš kalbėdamasis su Sibiro gyventojais apie lietuvių trėmimus pridedu ranką prie širdies ir klausausi, ką ji sako.
Tuomet nepainioju Kremliaus politikos su tautos ir konkrečių žmonių elgesiu, nes tai – skirtingi dalykai. Per gyventojų supratingumą ir žmogiškumą tik ir galime tų Tremtinių rūpintojėlių sukurti ir pastatyti, išsaugoti atmintį, kuri labai svarbi, kad istorijos ratui apsisukus prisimintume, kas buvo, ir neleistume pasikartoti.
Tikriausiai esate sukūręs šimtus rūpintojėlių. Ką jums reiškia šis simbolis?
Tiesą sakant, esu jų sukūręs tiek daug, kad buvo periodas, kai visai nebegalėjau jų daryti – gal kelis metus iš eilės. Atrodė, kad per daug kartojimosi, nors prie kiekvieno ir kitaip prieinu.
Tačiau žmonėms būtent ši skulptūra sukelia daugiausia jausmų. Daugelis man skambina ir sako: „Norėčiau ką nors padovanoti žmogui, kuris viską turi, kokią skulptūrėlę gal, bet jau tų šventukų tik nereikia“. Pakviečiu atvažiuoti, apsižiūrėti – juk turiu ir paukščių, ir kitų pasaulietiškų kūrinių. Bet jie apeina, apžiūri viską ir išsirenka rūpintojėlį. Aš tada juokiuosi, sakau, juk sakėt, kad tik ne šventuką… Na, sako, bet tu taip gerai pasakei, kad galės jis namie sėdėti ir rūpintis… Aš daugeliui pasakau: padėkit rūpintojėlį į kampą savo gryčios, tegu nustelbia visus jūsų amuletus ir „zabavonus“, iš kitų šalių atsivežtus, tegu sėdi ir rūpinasi. Ir daugelis atsako: va, man kaip tik to ir reikia.
Lietuvos kryždirbystė kaip veikla yra įtraukta į UNESCO paveldą. Jūs ja užsiimate ir darote įvairias šventųjų skulptūras, kryžiaus kelio stotis. Koks rūpintojėlio vaidmuo tarp jų visų?
Iš menotyros pusės jis nebuvo pats gausiausias personažas Lietuvos krikščioniškame mene. Bet jis pasidarė labai populiarus sovietmečiu. Matyt, tai susiję su lietuvių tautos būkle tuo metu, daugelis jautėsi – ir iš tiesų buvo – bejėgiai ką nors pakeisti, padaryti. O kai nieko negali padaryti, vienintelis dalykas, kuris lieka – sėdėti ir mąstyti.
Sibiro lietuvių palikuonys rūpintojėlį vertina ne tiek kaip religinį, kiek kaip lietuvišką simbolį, jiems jis – pati Lietuva. Jie klausia manęs apie to smūtkelio prasmes, o aš jiems pasakoju – žiūrėkit, tremtinys, kalinys pats Jėzus buvo, pakliuvęs į tokią pat situaciją, kaip jūsų tėvai ir seneliai.
Su kieno pagalba atsiranda Tremtinių rūpintojėliai?
Jie – dalis projekto, remiamo Lietuvos kultūros tarybos, jis vadinasi „Lietuvių tremtinių kapų Rusijoje – Baikalo regione tvarkymas“. Taryba suteikia galimybę vietiniams tremtinių palikuonims nupirkti medžiagų ir sutvarkyti kapus, pastatyti juose naujus tvirtus metalinius kryžius, taip pat ir mano kūriniais įamžinti atminimą. Tremtinių kapų Sibire labai daug, gal 600 kapaviečių, todėl labai svarbu, kad ir Misija Sibiras rastų galimybę, ir vietinės bendruomenės turėtų kaip juos prižiūrėti.
Taiga ir žmonių veikla labai lengvai viską uždengtų, užglaistytų, todėl aš galvoju, kad visos pastangos labai svarbios. Šiais metais mes iš Lietuvos, ir projektą koordinuojantis panvėžietis Rusijos lietuvių kapelionas kunigas Rimantas Gudelis negalėjo nuvažiuoti, bet tolima Vinco Kudirkos giminaitė, Irkutsko lietuvių bendruomenės „Švyturys“ pirmininkė Julija Kudirkaitė, Buriatijos lietuvių kultūros bendrijos pirmininkas Bernardas Razgus ir kiti aktyvūs tremtinių palikuonys organizavo darbus ir sutvarkė Verchnije Talci ir Chandagajaus kapinaites Chorinsko rajone, Onochoj ir Zonos kapines Zaigrajevo rajone, Taiturko kapines Usolsko rajone ir kitus kapus.