Sodybos grožį skiria pagerbti duonai

Sodybos grožį skiria pagerbti duonai

Kisielių sodyba_1
Radviliškių kepyklos šeimininkai Audronė ir Albinas Kisieliai sako norintys išsaugoti tai, kas lietuviams turėtų būti brangiausia – senąsias duonos kepimo tradicijas, mokyti pagarbos į žemę krintančiam grūdui ir ant stalo riekiamam kepalui.

Krekenavos seniūnijos Radviliškių kaimo kepyklos šeimininkai Audronė ir Albinas Kisieliai, savo kasdieniu darbu pagerbiantys duoną, jai skiria ir savo sodybos grožį. Prieš dvejus metus sodyboje įkurdinę Duonos kelio skulptūrų ansamblį, šiemet liepos 18-ąją rengiamoje tradicinėje Duonos šventėje svetingi šeimininkai lankytojų vėl laukia su naujienomis.

Sodyba Radviliškių kaime, prieš aštuoniolika metų judviejų prikelta naujam gyvenimui – Albino Kisielio gimtinė. Tuomet, kai mieste palikę darbus ir namus, jiedu grįžo čia ir pradėjo kurti kepyklą, aplinka atrodė visiškai kitaip nei dabar: ten, kur dabar tvenkinys ir Duonos kelio skulptūros, plytėjo daržo laukas, nebuvo daugybės dabar jau suvešėjusių medžių, naujojo namo.

BIC

Kantriu aštuoniolikos metų darbų šeima sukūrė sodybą, mielą ne tik patiems, bet patrauklią ir svečiams. Liepos 18-ąją Audronė ir Albinas Kisieliai, kartu su Miežiškių kultūros centro kolektyvu, vėl kviečia į Duonos šventę jų sodyboje – šiemet jau penktą kartą.

Prisimindami prieš penkerius metus nutikusius įvykius, jiedu pasakoja, kad viskas nutiko savaime – tarsi Dievulio rankos sudėliota. Kai ne vienerius metus kepę masinės gamybos gaminius, Kisieliai suprato, kad su didžiaisiais gamintojais konkuruoti galima tik gaminant tai, ko jie nemoka, suskato ieškoti savitumo ir nutarė išmokti kepti naminę duoną. Reikėjo žmogaus, kuris pasidalytų patirtimi. Iš žiniasklaidos žinojusi, kad Miežiškių seniūnijoje vyksta duonos kepimo šventės, A. Kisielienė paskambino seniūnui Albinui Jacevičiui, kuris suvedė su duonos kepėjas subūrusia Stasele Eigirdiene, o ši supažindino su nibragaliete Petronėle Kuruliene. Petronėlė ne tik pamokė, kaip gardžią naminę duonelę iškepti, bet ir dovanojo raugo. „Darykit, vaikeliai, savaip“, – palaimino kepėja. Taip Radviliškių kepykloje pradėta kepti „Petronėlės duona“, vėliau naminės, rankomis minkytos duonos asortimentą papildė Ruginė ūkininko, skaldytais grūdais praturtinta duona, skaninta kalendra, kanapėmis.

Kisielių sodyba_3
Ūkyje auginama dvidešimt avių.

Tais pačiais metais, kai susipažino, A. ir A. Kisieliai S. Eigirdienei pasiūlė duonos kepėjų šventę perkelti į Radviliškius: sodyba prie gero kelio, vietos erdvu, didžiulė krosnis edukacinei programai paruošta. Kai pirmas blynas, o šiuo atveju – kepalėlis – iškepė gardžiai, neprisvilo, įsigyveno tradicija kasmet vidurvasarį duonos kepėjas sukviesti į Radviliškius. Atsirado tradicija, norėjosi ir sodyboje turėti akcentų duonelei pagerbti. „Meistrą taip pat atvedė pats Dievas, – tikra sodybos šeimininkė. – Per vieną duonos šventę demonstruoti drožybos amato atvažiavo Eduardas Titas. Iškart pamatėm, jog tai auksinių rankų žmogus. Jo darbai šilti, gilūs, tikroviški.“

Prieš dvejus metus sodyboje įkurdintas Duonos kelias – dvylika E. Tito drožtų skulptūrų, vaizduojančių duonos kelią nuo dirvos iki stalo. Yra ir vilko su žemdirbiu skulptūra – vaikams duonos kelias pasakojamas pasitelkiant pasaką „Kodėl vilkas duonos neturi“. „Norisi, kad vaikai suprastų, jog duona ne ant prekybos centro prekystalio atsiranda, kad iki stalo jos kelias yra ilgas ir sunkus, kad duoną auginantiems žmonėms daug prakaito tenka išlieti, kol atsipjauname gardžią riekę“, – sako A. Kisielis.

Gyvendami tolokai nuo miesto Kisieliai tuo tik džiaugiasi: čia tokia ramybė, šitiek paukščių atskrenda – mieste gyvendamas to tikrai negalėtum turėti. Gėles ir krūmus šeimininkė pasakoja sodinanti geriausiai augančius mūsų krašte – lietuviškus, prie klimato sąlygų derančius. Prie įvažiavimo į kiemą veši šeivamedis – tai Audronės giminės medis, pasodintas per giminės susitikimą. Auga ir Albino klevas – anūkų dovana seneliui gimtadienio proga.

Kisielių sodyba_2
Sodybą puošia medžio skulptoriaus Eduardo Tito drožtos „Duonos kelio“ skulptūros.

Už tvenkinio suaugęs didžiulis sodas išduoda dar vieną Albino Kisielio pomėgį – sodininkystę. Jo paties sodintame sode auga per 4 tūkstančius medžių. „Viską, ką galima, stengiamės pasigaminti vietoje, – sako ekonomikos baigęs šeimininkas. – Kepykloje kepame labai daug vaisinės duonos, obuolių reikia daug, o šiame sode užaugantys labai tinka – gardūs, nerūgštūs.“ Vandenį kepyklai šildo saulės kolektorius, jei lieka laiku neparduotos produkcijos, ją sulesa didžiulis būrys vištų ar suskanauja avys ir taip galimas nuostolis virsta pelnu – ūkis turi naminių kiaušinių ir sveikai augintos avienos. Dar vienas šeimininko rūpestis – aštuoniolika šeimų bičių, tad ir medaus sodyboje netrūksta.

Ar turi laiko jiedu, sukūrę šitokią ramybės oazę, išpuošę ją meno dirbiniais, besirūpinantys verslu, dalyvaujantys visuomeniniame gyvenime – prisėsti ir pasigrožėti. „Žinoma, turim, – šypsosi šeimininkė. – Ir su reikalais per kiemą skubėdamas matai, o jei kyla noras pasigrožėti, atsisėdi ir džiaugiesi.“

Kasmet per Duonos šventę sugalvojantys naujų akcentų, svečius Kisieliai svetingai kviečia ir šiemet: ir amatų demonstravimas bus, ir skulptūrų aukcionas, ir duonelę kepti susirinkusieji bandys. Kepyklos šeimininkai demonstruos šakočio kepimą lauko sąlygomis, grieš muzikantai. „Atvažiuokite liepos 18-ąją į Radviliškių kaimą, visų labai laukiame“, – svetingai kviečia Radviliškių kepyklos šeimininkai.

AIK

Kraujo labaratorija

NKC

JUKmedia

Lazy Monkey

Tattoo

NĖRA KOMENTARŲ

Atsakyti

JP.LT už komentarų turinį neatsako. Už komentarus atsako juos paskelbę skaitytojai. JP.LT pasilieka teisę šalinti necenzūrinius, nekultūringus ir neetiškus skaitytojų komentarus, kaip ir tuos, kuriais skatinama visuomenės grupių nesantaika, šmeižiami ar įžeidinėjami žmonės, o duomenis apie tai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka perduoti teisėsaugos institucijoms. JP skatina komentuoti atsakingai ir gerbti kitų skaitytojų nuomonę.