-1.4 C
Panevėžys
Antradienis, 6 gruodžio, 2022

Smilgių gimnazijos mokytoja J. Burbulienė: „Visa, ką turiu gero – atiduodu ateinančiai kartai“

AutoriusMODESTAS PARIAUKAFotoRIMVYDAS ANČEREVIČIUS
J. Burbulienė.

Smilgių gimnazijos dailės mokytoja Janina Burbulienė – konkurso „Gražiausia sodyba“ laureatė, sugebanti džiuginti draugus ir aplinkinius savo sukurtais šedevrais. Ji savo sukurtus darbus demonstruoja ne tik Smilgių gimnazijoje, bet ir kitose Panevėžio rajono viešose įstaigose.

J. Burbulienės pagrindinis tikslas – išmokyti vaikus to, ką ji moka, ir palikti po savęs istoriją. Dailininkė nesustoja kurti įvairaus pobūdžio sveikinimus, kuriuos papuošia savo kurtais piešiniais, savo rankomis padarytomis mozaikomis ir surinktomis kaimo grožybėms.

Talentas nuo mažens

Ne vieną dešimtį metų dailės mokytoja dirbanti J. Burbulienė, kiek save pamena, – nuolat piešė.

„Mano piešiniai yra išlikę nuo ketverių metų. Kaip sakė tėvai, norėdami, kad mano kūriniai neišsimėtytų – juos tiesiog suvyniodavo į kalėdinius žaisliukus. Nesvarbu, jog jie yra susiglamžę, bet piešiniams jaučiu nostalgiją, kai juos kiekvienais metais išvynioju. Tai mano istorija. Suprantu, kokia buvau talentinga nuo mažumės, nors neturėjau jokios patirties“, – į tolimą pradžią grįžta J. Burbulienė.

Pasak mokytojos, ji labai domėjosi piešimu ant namų sienų spalvotais akmenukais.

J. Burbulienė.

„Kai tėvai nusiveždavo į sodą, kojomis sutrypdavau žemę ir ant jos kurdavau vaizdinius su pirštu ar pagaliuku. Nuo pat mažų dienų stebėjau aplinkinius: kaip jie rengiasi, kaip puošia savo aplinką. Visa tai buvo varomoji jėga atrasti naujus dalykus, o svarbiausia – ieškoti savęs. Visada norėdavau nustebinti tėvus kažkuo neįprastu, tačiau neturėjau tam pinigų, todėl sukausi kaip įmanydama. Teko naudoti parankines priemones, suteiktas gamtos, ir drąsinti save, jog sugebu padaryti iš menkų dalykų tai, kas atrodo neįmanoma“, – mena vaikystę mokytoja.

„Kai sukurdavau iš sulipdytų akmenukų mozaikas, vazas, surišdama pagaliukus sausoms puokštėms, tėvai ir visi artimieji manimi didžiuodavosi ir sakydavo: „Čia mūsų vienintelė, nors ir maža giminaitė, bet neužmirštama Janina, kuri turi viduje didelį neapčiuopiamą talentą“, – šypsojosi dailininkė, prisimindama artimųjų pagyrimus.

J. Burbulienė.

Savo ateitį siejo su menais

Dailės mokytoja prisipažįsta, kad iš prigimties buvo pedantė, krapštukė.

„Mama buvo lygiai tokia pati kaip ir aš. Juk sakoma: obuolys nuo obels netoli rieda. Mane pradėjo traukti miniatiūros. Netgi pradėjau kurti eilėraščius rusų kalba, o sveikinimus ir atvirukus – lietuvių kalba. Kiekviena proga ieškodavau tematikos, susijusios būtent su švente: kas tiktų Šv. Kalėdų, Šv. Velykų ar Naujųjų metų progoms“, – šiltai kalbėjo apie motiną J. Burbulienė.

„Menas – mano gyvenimas. Be meno neįsivaizduoju, kur galėčiau daugiau būti“, – įsitikinusi krašto šviesuolė.

„Vieną vasarą užsidirbau pinigėlių ir norėjau savo ateitį sieti su menais, tačiau buvau visiškai be patirties. Supratau, jog privalau surasti mokytoją-korepetitorę, kuri suteiktų naujų žinių. Todėl visus uždirbtus pinigus išleidau naujam žinių bagažui. Taip pramokau akademinio piešimo ir, baigusi mokyklą, kai reikėjo stoti į aukštuosius mokslus, naujos sukauptos žinios labai pravertė. Svajojau būti restauratore – patikdavo atnaujinti senus daiktus, prisiliesti prie senovės istorijos. Gaila, jog tokios specialybės tais laikais mokytis buvo galima tik Latvijoje, Estijoje ir Rusijoje. Tėvai nenorėjo išleisti taip toli mokytis ir teko šią svajonę pamiršti“, – sakė J. Burbulienė ir teigė, kad mama buvo pavyzdys, autoritetas ir geriausių sprendimų dalintoja.

J. Burbulienė.

„Kartą ji patarė – kam tau, Janina, viena specialybė, jei gali turėti porą variantų ir nušauti du zuikius vienu metu. Todėl pasirinkau dailės ir pradinių klasių mokytojos specialybes. Be to, mokydamasi gavau net ir karo medikės diplomą“, – atviravo Smilgių gimnazijos dailės mokytoja.

Įdomus gyvenimo kelias

Anot pašnekovės, ji stengiasi daryti žmonėms tik gera. Verčiau paaukosianti savo sveikatą, bet neatsakysianti prašantiems pagalbos.

Tęsdama pasakojimą, J. Burbulienė prisiminė, kaip baigusi mokslus gavo paskyrimą dirbti Panevėžio rajone: „Labai reikėjo pradinių klasių mokytojos Geležiuose. Neatsisakiau ir nuvažiavau, atidirbau trejus metus, o išėjus dailės mokytojai į pensiją, teko užimti jos vietą. Kiek vėliau teko apturėti dviejų mokyklų patirtį – Smilgiuose ir Geležiuose. Kadangi Smilgiuose trūko dailės mokytojos, atėjau ir čia į pagalbą. Teko dirbti dviejose mokyklose. Buvo labai sunku, todėl apsisprendžiau likti tik dailės mokytoja.“

Mokytoja gavo ne vieną kvietimą mokyti dailės įvairiose Panevėžio krašto mokyklose.

„Pasiūlė dirbti dailės mokytoja Noriūnuose, Kupiškio rajone. Tada paskambino iš Panevėžio „Aušros“ mokyklos su prašymu pagelbėti – reikia pakeisti dailės mokytoją, nes ji susirgo. Sušlubavus sveikatai, supratau, jog reikia mažinti ir savo turimą darbo krūvį. Pasibaigus mokslo metams, nebesutikau dirbti mieste, o kai iš Noriūnų mokyklos išėjo direktorė, išėjau ir aš – nebenorėjau pradėti naujų ryšių su nauja direktore ar direktoriumi. Dar dirbau ir Geležiuose, ir Smilgiuose, bet vėliau apsisprendžiau ir pasirinkau dailės mokytojos darbą Smilgių mokykloje“, – J. Burbulienė prisiminė savo keliones per Panevėžio krašto mokyklas.

J. Burbulienė.

Mokiniai priima patarimus

Pasak dailės mokytojos, šiuo metu esanti viskuo patenkinta, o labiausiai ją džiugina mokiniai, kurie yra labai imlūs ir geranoriškai viską priima.

„Negaliu teigti, jog per gyvenimą neteko turėti vaikų, kurie užsispyrę, ar  jiems nepatinka, kai pamokai. Tiesiog, kai vaikas piešia, norisi, jog jis nuo pat pirmųjų žingsnių suvoktų, kas yra menas, o kas – kičas. Stengiuosi vaikams parodyti, kas yra meniška, o kas meno sričiai nepriklauso ir nelabai tinka. Mokinius stengiuosi pastūmėti pasirinkti tinkamą personažą, idėją, motyvą, kompoziciją, bet nebandau lįsti į jų kūrybą. Tačiau vienai kitai minčiai pritaikau lietuvių patarlę, kad į menus linkę vaikai susimąstytų ir įsivaizduotų kūrybos kainą. Kategoriškai esu prieš negatyvą. Neleidžiu vaikams kurti piešinių, kurie yra susiję su mirtimi, smurtu, psichotropinėmis medžiagomis“, – subtiliai aiškino mokytoja, kaip padeda mokiniams.

J. Burbulienė.

Džiaugiasi darbu Smilgiuose

Dailės mokytoja džiaugiasi mokydama vaikus Smilgiuose. Jos teigimu, šiame miestelyje – nemažai vaikų švietimo tobulinimui skirtų vietų.

„Su mokiniais einame į edukacijas, kurios vyksta tiek kultūros namuose, tiek ir etnografinėje sodyboje. Didžiuojamės, jog geranoriškai mus priima miestelio gyventojai, norėdami parodyti vaikams savo sukurtus darbus, ekspozicijas, dailės kūrinius. Vaikai labai patenkinti tuo, ką mato“, – įžvalgomis dalijosi Smilgių gimnazijos dailės mokytoja J. Burbulienė.


Palikti komentarą

* JP.lt už komentarų turinį neatsako. Už komentarus atsako juos paskelbę skaitytojai. JP.lt pasilieka teisę šalinti necenzūrinius, nekultūringus ir neetiškus skaitytojų komentarus, kaip ir tuos, kuriais skatinama visuomenės grupių nesantaika, šmeižiami ar įžeidinėjami žmonės, o duomenis apie tai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka perduoti teisėsaugos institucijoms. JP.lt skatina komentuoti atsakingai ir gerbti kitų skaitytojų nuomonę.

PANAŠŪS STRAIPSNIAI

M. Juzokėnas: „Fotografijoje iš naujo atradau savo gimtą kaimą Bernatonius“

confident-noyce

Raguvis Z. Bataitis: „Akmuo – gyvas. Jis turi savo formą, dydį, spalvą, istoriją“

confident-noyce

Panevėžio rajono menininkas V. Dulkė: „Muzika ir dailė – dvi sesės“

confident-noyce

Naujausi straipsniai

Šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Sutikti Skaityti daugiau