Kai kalbame apie dviračių kultūrą pasaulyje – dažniausiai pirmieji galvoje iškyla Nyderlandai. Tačiau nepamirškime ir Skandinavijos – Danija, Švedija, Norvegija jau seniai demonstruoja, kaip dviračių infrastruktūra gali tapti ne papildymu, o esmine miesto dalimi. Ir svarbiausia – tai nėra išskirtinis „žaliųjų“ projektas. Tai – dalis jų gyvenimo būdo, ekonomikos ir tapatybės.
Kopenhaga: kur dviratis – ne pasirinkimas, o kasdienybė
Kopenhaga dažnai vadinama dviračių sostine ir ne be reikalo. Apie 62% gyventojų čia į darbą važiuoja dviračiu. Toks skaičius nėra atsitiktinumas. Tai nuoseklių sprendimų rezultatas – nuo aukštos kokybės dviračių takų iki aiškių politinių prioritetų.
Dviračių takai čia dažnai atskirti nuo automobilių ir pėsčiųjų srautų, jie plačiai pažymėti, puikiai apšviesti ir net žiemą nuolat valomi. Prie kiekvieno šviesoforo – specialios atramos dviratininkams sustoti, o prie kavinių ir įstaigų – visada yra vietos pastatyti dviratį. Taip kuriama dviračių ekosistema, kurioje žmonės jaučiasi saugiai ir patogiai.
Stokholmas: dviratis kaip tvarios miesto plėtros dalis
Stokholmas žavi savo strateginiu požiūriu. Čia dviratis tampa pagrindine miesto plėtros ašimi, o miesto planuotojai kuria kvartalus, kur gyventojams nereikia nuosavo automobilio. Vien per paskutinius 10 metų – dviračių takų tinklas išaugo daugiau nei 50%, o 2022 m. dviratininkų eismas mieste padidėjo 19%, lyginant su ankstesniais metais.
Stokholmas taip pat investuoja į modernias priemones – dviračių stovėjimo aikšteles su apsauga nuo oro, dviračių remonto stoteles, elektrinių dviračių įkrovimo vietas. Ir tai dar ne viskas – net naujos gyvenvietės projektuojamos taip, kad dviratis būtų natūralus ir patogiausias pasirinkimas.
Oslo eksperimentas – miestai be automobilių
Norvegijos sostinė Oslo žengė dar drąsesnį žingsnį – miesto centras buvo beveik visiškai išlaisvintas nuo automobilių eismo. Užuot plėtę automobilių stovėjimo vietas – savivaldybė investavo į dviračių takus ir viešąjį transportą. Rezultatai kalba patys už save – nuo 2016 m. dviračių naudojimas padidėjo daugiau nei 30%, o oro kokybė miesto centre pastebimai pagerėjo. Gyventojai teigia, kad miestas tapo tylesnis, švaresnis ir malonesnis gyventi.
Kodėl Skandinavijai pavyko?
Skandinavų sėkmės paslaptis slypi ne tik infrastruktūroje, bet ir kultūriniame mąstyme. Ten dviratis nėra laikomas žemesnės klasės pasirinkimu – priešingai, jis laikomas protingu, tvariu ir moderniu būdu judėti. Dar svarbiau – valstybės ir savivaldybės čia nevengia prisiimti atsakomybės ir investuoti ilgalaikėje perspektyvoje.
Kai kuriose Danijos mokyklose vaikai jau nuo 6 metų mokomi kelių eismo taisyklių važiuojant dviračiu, o specialūs dviratininkų egzaminai tampa normaliu dalyku. Tai reiškia, kad dviratis nėra atsitiktinis pasirinkimas – tai išugdytas įprotis.
Ką galime pasiskolinti Lietuvai?
Lietuvoje dviračių naudojimas taip pat didėja, tačiau vis dar susiduriame su iššūkiais – nuo sezoniškumo iki susisiekimo spragų. Vis dėlto, Skandinavijos pavyzdžiai rodo, kad pokytis įmanomas, jei:
- Investuojama strategiškai, o ne „pagal projektą“.
- Dviračių takai kuriami kaip tinklas, o ne pavienės jungtys.
- Skatinama važiuoti dviračiu ne tik per akcijas, bet kasdien.
- Dviračių naudojimas integruojamas į švietimą ir miesto planavimą.
Be to, elektriniai dviračiai gali išspręsti sezoninius ar atstumo iššūkius – juos itin sėkmingai diegia švedų ir norvegų miestai. Kodėl ne mes?
Ar Lietuva pasiruošusi savo „Kopenhagos momentui“?
Skandinavų požiūris į dviratį nėra tik pavyzdinis – jis įkvepiantis ir labai praktiškas. Tai rodo, kad net atšiauresniame klimate, su tinkamu planavimu, galima pasiekti rezultatų, kurie keičia ne tik eismo srautus, bet ir žmonių gyvenimo kokybę. Galbūt ir mes jau netoliese savo Kopenhagos akimirkos? Klausimas ne ar verta, o – kada.
