14.5 C
Panevėžys
Ketvirtadienis, 21 spalio, 2021

Šilagalio kalvėje vietos pakanka abiem – ir moteriai, ir vyrui

AutoriusRAIMONDA MIKUČIONYTĖFotoRIMVYDAS ANČEREVIČIUS
Sutuoktiniai Viginta ir Rolandas Jakuboniai teigia, kad neskirsto darbų į vyriškus ir moteriškus – kalvėje užtenka vietos abiem.

Šilagalio kaimo gyventojai gali didžiuotis – nuosavoje kalvėje jau kelis dešimtmečius prie žaizdro sukiojasi ir plaktuku kartu su vyru mojuoja kalvė moteris.

Sutuoktiniai Viginta ir Rolandas Jakuboniai teigia, kad neskirsto darbų į vyriškus ir moteriškus – kalvėje užtenka vietos abiem, o kiečiausias metalas pasiduoda ir moters rankoms. Viginta, išgirdusi klausimą, ar žino daugiau moterų kalvių, purto galvą, bet sako negalinti garantuoti, kad ji vienintelė kalvė Lietuvoje bei nenori prisiimti tokios garbės.

Baigė mokslus

Rolandas ir Viginta Jakuboniai – vieninteliai kalvystės meistrai Panevėžio krašte, turintys aukštesnįjį savo profesijos išsilavinimą. Abu mokėsi ir baigė metalo apdirbimą, kalvystės juvelyriką Taikomosios dailės technikume Telšiuose, bet kalvyste užsiėmė ne iškart – turėjo prabėgti ne vieneri metai, kol įsikūrė Šilagalyje ir atsidavė kalvystės menui. Kalviai Jakuboniai mano, kad kiekvieno kūrėjo kelias į menus nepakartojamas, savitas.

Viginta gerai prisimena, koks buvo pirmas nukaldintas darbas.

Saugo pirmąjį darbą

Viginta gerai prisimena, koks buvo pirmas nukaldintas darbas.

„Pirmas darbas – saulutė, o ji buvo ruošiama Klaipėdos miesto šventės mugei. Ta saulutė ligi šiol kabo kalvėje, o nukaldinta ji prieš dvidešimt metų. Jau buvome įsirengę kalvę Šilagalyje, o draugas liepė pasidaryti darbų ir dalyvauti šventėje. Beje, iki pradėdami dirbti kalviais abu su vyru lipdėme molį. Galima sakyti, kad tas draugas ir paskatino užsiimti kalvyste“, – aiškino kalvė ir teigė, kad esanti dėkinga už paskatinimą, nes galėjo atsitikti ir taip, kad nebūtų užsiėmę kalvyste.

Pasak R. Jakubonio, ne visada su metalu turi daug vargo.

Kelionė ilga

Pasak V. Jakubonienės, baigę mokslus Telšiuose paskyrimo negavo ir atvažiavo į Šilgalį.

„Trejus metus dirbau reklamos biure, o vyras įsidarbino kolūkyje. Pasistatėme namą, septynerius metus minkėme molį ir atėjome iki kalvystės. Kelias buvo ilgas, bet juk reikėjo kalvę įsirengti kaip priklauso. Kai pradėjome įrenginėti kalvę, patalpos buvo tuščios – buvo lubos ir sienos“, – kalbėjo Viginta ir ją papildė į pokalbį įsitraukęs Rolandas.

„Patalpos buvo tuščios ir viską įsirengėme savomis rankomis. Čia anksčiau buvo fermos katilinė. Patys pasidarėme žaizdrą ir visus kitus kalvystei reikalingus prietaisus, priekalus. Įrengimui reikėjo poros metų. Juolab kad kai kuriems prietaisams reikėjo įrengti tvirtus pamatus, kad kalant geležį prietaisai nevibruotų. Visi prietaisai turi tvirtus pamatus. Po truputį, po truputį ir įsirengėme kalvę, kurioje dirbama ligi šiol“, – didžiavosi savo kalve Viginta ir Rolandas.

Pirmos padarytos saulutės kalviai nepardavė – pasiliko atminimui, kad primintų nelengvą kelią link kalvystės.

Specialybės nekeis

Pirmos padarytos saulutės kalviai nepardavė – pasiliko atminimui, kad primintų nelengvą kelią link kalvystės.

„Kalvystės procesas nėra trumpas – reikia mokėti suvaldyti metalą. Dvidešimt metų mokėmės valdyti metalą ir dabar jau galiu sakyti, kad metalą suvaldome ir padarome tai, ką norime. Pirmiausia nusipiešiame eskizą, o po to jau prie darbo. Kalvystė mums abiem ir gyvenimo būdas, ir hobis, ir pragyvenimo šaltinis. Specialybės jau dabar tikrai nekeisime į kitą – kalviai esame ir būsime iki gyvenimo pabaigos“, – šypsosi abu meistrai.

Viginta pasakoja, kad jos ir vyro saulutės skirtingos.

Jos saulėtos moteriškos

Viginta pasakoja, kad jos ir vyro saulutės skirtingos.

„Abu su vyru esame Meno kūrėjų asociacijos nariai, tautodailininkai ir Lietuvai pagražinti draugijos nariai. Esu žemaitė, tai mano saulutės skiriasi nuo Rolando. Saulutėse iškalinėti lapeliai, augaliniai motyvai, paukščiukai. Labai daug moteriškojo prado, o pas vyrą – vyriškas pradas. Jis tikras aukštaitis ir jo saulutės – didelės, kryžiais puoštos, aštresnių formų. Beje, darome ir mažus darbelius, kuriems reikia kruopštumo. Tai ir vyriai langinėms, pakabėlės, dekoratyvines pasagėles, segės“, – pasakojo kalvė ir teigė, kad mažus darbelius gali nukaldinti greitai.

Kadangi laikai keičiasi ir niekas su arkliais į bažnyčią nevažinėja, pasagų ir kitokių padargų ir įrankių buičiai kaldinti kalviams tenka vis mažiau, todėl Rolandas atrado kitokias kalvystės formas ir metalui į draugystę pakvietė medį, akmenį.

Metalui į draugystę – medis, akmuo

Kadangi laikai keičiasi ir niekas su arkliais į bažnyčią nevažinėja, pasagų ir kitokių padargų ir įrankių buičiai kaldinti kalviams tenka vis mažiau, todėl Rolandas atrado kitokias kalvystės formas ir metalui į draugystę pakvietė medį, akmenį.

„Tai įvyko netyčia. Medį su metalu padėjo sudraugauti pažįstamas, kuris domisi medžio darbais. Jis darbams naudoja pabuvusį ąžuolą, o nuvalius lieka skulptūriškos formos. Jis iš jų daro įvairius dalykus, o kas lieka, parodo man ir paprašo pagalbos. Bežiūrint į tuos medžio gabalus kyla įvairios mintys, įžvelgti gali paukštį, žvėrį, jūrų arkliuką, žuvį. Tuomet belieka pritaikyti tik metalą. Ne visuomet pavyksta atrasti medžio motyvą. Kai kada medžio gabalas laukia kelerius metus, kol įžvelgi jame užuominą“, – pasakojo kalvis.

Šilagaliečiai kalviai Jakuboniai prisipažįsta, kad personalinės parodos dar nebuvo surengę.

Akmuo – dėkinga medžiaga

Pasak R. Jakubonio, ne visada su metalu turi daug vargo.

„Metalas pats parodo, ką galima iš jo iškalti. Išimi iš ugnies metalą, palaikai ir pats pasidaro taip, kaip reikia. Metalui trūksta tūrio, ir suki galvą, kaip jį užpildyti. Tada metalą derini prie medžio, prie akmens. Akmuo labai dėkinga medžiaga. Jį galiu apvilkti karštu metalu, kuris užrakina akmenį. Negali bet kaip apvilkti akmens. Reikia sujungti ir akmenį, ir metalą į vieną būvį, kad abu dariniai vienas kitą papildytų. Beje, akmuo, nes jis jau turi savo formą, kūrinyje atšneka daugiau nei metalas. Svarbu pamatyti akmenį ir jame įžvelgti turinį“, – pasakojo meistras ir rodė sukurtus darbus.

Pasiteiravus, kaip tarpusavyje sutaria žemaitė ir aukštaitis, Rolandas šypteli ir sako – kaip lietuvis su žemaite.

Personalinės parodos nebuvo

Šilagaliečiai kalviai Jakuboniai prisipažįsta, kad personalinės parodos dar nebuvo surengę.

„Kažkada planavome ir buvome susirinkę daugiau darbų, bet nepavyko. Kūriniai išdalinti, padovanoti, parduoti. Dalis saulučių yra Rumšiškėse. Gal ir galima surinkti bei padaryti naujų darbų, bet kol darai, kuris nors darbas kam nors krito į akį ir paprašė parduoti. Tai ir parduoti, nes žmogus įrodo, kad jam labai reikia“, – aiškino Viginta ir Rolandas bei tuo pačiu metu bandė išlenkti tvorai reikalingą detalę.

Šilagaliečiai kalviai Jakuboniai prisipažįsta, kad personalinės parodos dar nebuvo surengę.

Kurti mokosi visą gyvenimą

Pasiteiravus, kaip tarpusavyje sutaria žemaitė ir aukštaitis, Rolandas šypteli ir sako – kaip lietuvis su žemaite, o Viginta aiškina:

„Rolandas – galva, o aš – kaklas, kuris sukinėja galvą. Galva vadovauja, o kaklą man tenka sukinėti. Gyvenimas išmokė prisiderinti, eiti į kompromisus. Dažniausiai nesutarėme dėl niekų, dėl rimtų dalykų jau seniai sutarėme. Kita vertus, ką sugalvojai sukurti, vis tiek padarysi taip, kaip sugalvojai.“

Kalvė Viginta sako, kad kai kuriuos savo darbus susapnuoja.

„Man darbai turi taip susigulėti, tad juos matau visur. Ir netgi susapnuoju. Kiekviena moteris turi mistikos ir matymą, kiekviena moteris savyje yra vilkė“, – šypsosi ji ir sako, kad kurti mokosi visą gyvenimą, o darbų su metalu nukalta daug – kūrinių nebesuskaičiuoja.


Palikti komentarą

* JP.lt už komentarų turinį neatsako. Už komentarus atsako juos paskelbę skaitytojai. JP.lt pasilieka teisę šalinti necenzūrinius, nekultūringus ir neetiškus skaitytojų komentarus, kaip ir tuos, kuriais skatinama visuomenės grupių nesantaika, šmeižiami ar įžeidinėjami žmonės, o duomenis apie tai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka perduoti teisėsaugos institucijoms. JP.lt skatina komentuoti atsakingai ir gerbti kitų skaitytojų nuomonę.


PANAŠŪS STRAIPSNIAI

Panevėžio rajono meras P. Žagunis: „Aukso krivūlės“ statulėlę gauti buvo visai realu

confident-noyce

Miežiškėnų tradicija: iš konkurso – su apdovanojimais

confident-noyce

Panevėžio rajono savivaldybei – „Auksinė krivūlė“ už vietinės ekologiškos produkcijos vartojimo skatinimą

confident-noyce

Naujausi straipsniai

Šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Sutikti Skaityti daugiau