Konstantinas Chruškovas – talentingas 21-erių metų šilagalietis tautodailininkas ir būsimasis skulptorius, savo kūriniais stebinantis ne tik draugus, šeimos narius, bet ir dėstytojus. „Sunkumai virsta šansu tobulėti ir padeda ieškoti savęs“, – pradėdamas pokalbį teigė jaunasis menininkas.
Vaikystė – tėčiui iš paskos
K. Chruškovo vaikystė prabėgo vienkiemyje. Vaikinas dienas leisdavo tėčio dirbtuvėse, ten mokėsi įvairių kalvystės subtilybių.
Pasak jaunojo menininko, vaikystė buvo šeimoje, ir jis turėjo labai daug vaikiškų idėjų, kurias visais įmanomais būdais bandė įgyvendinti.
„Kiek save prisimenu, buvau energingas, viskuo besidomintis ir smalsus berniukas. Džiugu tai, jog mano tėtis yra kalvis ir kalvystės pagrindų mokiausi būtent iš jo. Nebuvo dienos, kad nesekčiau tėčiui iš paskos. Nes visad savo dirbtuvėse jis meistraudavo ką nors neįprasto. Su tėčiu esame sukūrę net kelis bendrus darbus, kuriais labai didžiuojuosi. Augau atokiame kaimelyje, kuriame nebuvo galimybių ugdyti vaiko fantazijų, bet turėjau labai daug idėjų, kurias troškau realizuoti. Ilgainiui viską padariau, ko troškau“, – pasakoja vaikinas.
Mokyklą keitė mokykla
Šilagaliečio meninis kelias prasidėjo dar mokyklos laikais. Pradėjęs lankyti Panevėžio muzikos mokyklą, Konstantinas stengėsi domėtis menu. Vėliau jis įstojo į Vytauto Mikalausko menų gimnaziją. Būtent joje pamėgo tapybą ir erdvinę raišką.
Pasak K. Chruškovo, atrasti save nėra lengva, nes tenka viską išbandyti ir susikoncentruoti tik į kelis dalykus. Save sąmoningai pradėjo atrasti tik devintoje klasėje.
„Kol mokiausi pradinėse klasėse, mama užrašė į Dailės mokyklą, kurioje nesugebėjau tobulėti. Teko tėvams kartoti ne kartą, jog ši mokykla – ne man. Po to įstojau į V. Mikalausko menų gimnaziją. O čia ir prasidėjo mano meilė menams“, – pasakojo vaikinas.
Tačiau…
„Tačiau ilgai neužsibuvau ir menų gimnazijoje – perėjau į Juozo Miltinio gimnaziją, kurioje jaučiausi kaip namuose. Menas manyje pradėjo blėsti, jį pakeitė fizika. Žinoma, augant ir bręstant suvokiau, jog ateityje menas man liks tik hobis, nes konstruoti ką nors iš elektronikos šiukšlių ir prikelti nuolaužas naujam gyvenimui – kur kas smagiau. Sąmoningai savęs ieškoti pradėjau devintoje klasėje. Teko įsigilinti į fizikos mokslą bei pasiekti puikių rezultatų įvairiuose konkursuose, olimpiadose. Pamenu, dalyvavau konkurse „Fizikos bandymai aplink mus“. Savo rankomis sukūriau belaidę kolonėlę ir ištyriau jos „Bluetooth“ bangų sklidimą. Tačiau nuo menų pabėgti man nepavyko – pasirinkau papildomai ir teatro pamokas, kurių metu parašiau pjesę ir pastačiau spektaklį. Dveji paskutiniai mano gimnazijos metai buvo kupini emocijų ir intensyvaus darbo – atidariau net savo asmeninę tapybos parodą atvirose jaunimo erdvėse“, – kalba K. Chruškovas.
Tobulėjo kariuomenėje
„Mano trauka tiksliesiems mokslams pasitvirtino ir įstojau į Kauno technologijos universitetą – mechanikos inžineriją“, – pasakoja Konstantinas.
Bet, pradėjęs studijuoti, jau pirmame semestre suprato, jog tai skirta ne jam. „Mano tikrasis pašaukimas – menai. Nutariau mesti studijas. Ateities planų įgyvendinimui sutrukdė nedidelis gyvenimo išbandymas – šaukimas į Lietuvos kariuomenę“, – pasakojo K. Chruškovas.
Pasak vaikino, kariuomenėje jis patyrė lūžį, daug ko išmoko. Ieškodamas savęs, nusprendė būti menininku ir, tarnaudamas Tėvynei, bandė suprasti, kokią kryptį nori studijuoti.
Konstantinas sako, kad atlikdamas privalomąją karo tarnybą, ja nenusivylė. „Per devynis mėnesius išmokau nemažai naujų dalykų, kurie naudingi gyvenime. Puikiai kontroliuoju emocijas, moku kurti labai mažuose rėmuose ir siūti. Išmokau žiūrėti į situacijas ne kaip į problemas, o kaip į šansą tobulėti. Būtent taip ieškojau savęs. Nusprendęs būti menininku ir tarnaudamas Tėvynei, bandžiau suprasti, kokią kryptį visgi noriu studijuoti. Prabėgus kažkiek laiko, nusprendžiau, jog tai – skulptūros specialybė“, – prisiminimais dalijosi šilagalietis.
Save atrado skulptūroje
Pasak talentingo vaikino, skulptūros kryptį pasirinko suvokdamas, jog tapytojų Lietuvoje yra daug, o skulptorių – labai mažai. Ir konkurencija šiek tiek bus mažesnė.
„Pagaliau po daug metų savęs paieškų supratau, jog privalau studijuoti Vilniaus dailės akademijoje. Pasirinkau skulptūrą ir tikrai nesigailiu. Į šį mano pasirinkimą draugai ir artimieji reaguoja teigiamai. Patinka studijos, bendrakursiai ir dėstytojai. Pagaliau jaučiuosi savo vėžėse“, – džiaugėsi vaikinas.
