Šilagalietė Medeina Vapsvaitė – jaunoji muzikantė, įvaldžiusi neįprastą muzikinį instrumentą, t. y althorną. 24-erių metų mergina ne tik studijuoja, bet ir dalyvauja įvairiose stovyklose bei myli muziką ir visas savo gyvenimo veiklas.
Vaikystė apsupta orkestrų
Nuo mažumės mergina girdėjo pačius įvairiausius muzikos garsus, lankėsi įvairiuose koncertuose ir stebėjo įvairius orkestrus.
Pasak M. Vapsvaitės, didžiąją dalį savo vaikystės praleido „Sklepučini“ orkestre su savo tėčiu.
„Kiek save prisimenu, vaikystėje buvau patrakusi, energinga kaimo mergaitė. Stengiausi daug laiko praleisti kieme, susigalvodama įvairiausių veiklų. Džiaugiuosi, kad nuo pat vaikystės iki dabar esu kūrybinga. Nieko nesuprasdama, buvau, galima sakyti, įmesta į muzikos pasaulį, nes augau orkestro aplinkoje“, – pasakojo mergina ir tęsė pokalbį apie savo tėtį.
„Mano tėtis, Vilmantas Vapsva, yra „Sklepučini“ dirigentas. Nuo pat kūdikystės stebėjau su juo orkestro virtuvę, kaip vyksta pasiruošimas, kokie tarpusavio orkestrantų santykiai, bendravimas, tobulėjimas ir kaip yra kuriama pati muzika“, – savo tėčiu džiaugėsi M. Vapsvaitė.
Orkestre – šešiolika metų
Kiekviena nauja patirtis suteikia pačias įsimintiniausias akimirkas, prisideda prie socialinių ir kultūrinių įgūdžių lavinimo.
Muzikantė groti pradėjo būdama tik 8-erių metų ir apkeliavo nemažai Europos šalių, susipažino su kitų kultūrų žmonėmis.
„Visiems sakiau, kad niekada orkestre negrosiu. Žinoma, gyvenimas mane pasuko kita linkme. Vienos vasaros atostogos buvo tokios neįdomios, kad nusprendžiau paprašyti tėčio, jog man skirtų kokį nors instrumentą orkestre. Kaip suprantu, jis jau seniai jautė, kad galbūt kažkada užsinorėsiu pagroti orkestre būtent althornu. Jis buvo teisus – instrumentą pamilau iš pirmo žvilgsnio“, – šypsojosi M. Vapsvaitė.
„Šiuo metu skirtinguose orkestruose groju jau šešioliktus metus, bet tikiu, kad tai dar ne pabaiga. Per tiek metų orkestruose teko patirti visko: buvau nusprendusi nebegroti, norėjau pakeisti instrumentą. Bet tai truko neilgai, kol, galų gale, grįžau vėl prie althorno. Augdama orkestre išmokau būti komandos dalimi, rūpintis, padėti ir būti tolerantiška kitiems. Komandinė veikla išugdė geležinę kantrybę. Orkestro gyvenimas labai prisidėjo prie mano socialinių ir kultūrinių įgūdžių lavinimo. Kartu su orkestru „Sklepučini“ teko pakeliauti, pamatyti skirtingas kultūras, žmones, aplinką, taisykles ir kitokius gyvenimo būdus“, – džiaugėsi ji.
Groti gali visi
Pasak M. Vapsvaitės, orkestre gali groti visi, kurie turi noro.
„O, visa kita yra išugdoma. Be abejo, tai nėra lengvas darbas, nes reikia ne tik sugebėti pagroti savo partiją, bet ir klausyti, stebėti tai, kas dedasi aplinkui. Visada reikia palaikyti dinamiką, gerą artikuliaciją ir ritmiką. Esmė tokia – reikia tuo pačiu stebėti dirigentą ir klausyti, ką groja kaimynai“, – apie sudėtingą darbą orkestre pasakojo jaunoji muzikantė.
Bet tokia sudėtinga orkestro rutina M. Vapsvaitės neišgąsdino.
„Kai pradėjau groti orkestre, mano pagrindinė taisyklė buvo išmokti savo partiją. Kiekvieną kartą, kai gaudavau naują kūrinį, kitai repeticijai jau būdavau pasiruošusi – ir nesvarbu, ar tai trunka 10 minučių, ar 3 valandas. Toks darbas ugdydavo discipliną, o kiekviena repeticija suteikdavo tik dar daugiau motyvacijos mokytis, nes labai gera būti viena iš nedaugelio, išmokusių savo partiją“, – šypsojosi muzikantė.
Šiuo metu Medeina studijuoja althorno specialybę Belgijoje, kadangi Lietuvoje šis instrumentas dar nėra pripažintas. Tačiau mergina planuoja savo ateitį orkestre ir nekantrauja pasinerti į platųjį muzikos pasaulį.
