Pietinio Ramiojo vandenyno centre yra vieta taip smarkiai nutolusi nuo bet kokios sausumos, kur niekas Žemėje net nesitikėtų nusigauti. Vandenynas ten visai kitoks.
Šie tolimi vandenys tyvuliuoja Pietų Ramiojo vandenyno verpeto (South Pacific Gyre) širdyje, kurios centras yra „neprieinamumo polius“ – atokiausiai nuo bet kokios civilizacijos esanti vieta, dar žinoma kaip Nemo Taškas (angl. Point Nemo) arba kaip kosminių erdvėlaivių kapinės.
Tačiau be sudegusių palydovų vaiduoklių, kas dar egzistuoja šiuose tolimuose vandenyse?
Ilgą laiką mokslininkai manė, kad ne kažin kas. Nepaisant to, kad ši vieta apima iki 10 procentų vandenyno paviršiaus, Pietų Ramiojo vandenyno verpetas (angl. South Pacific Gyre, SPG), kuris yra vienas iš penkių didžiųjų besisukančių vandenyno srovių sistemų, jūrinės biologijos terminais yra laikomas „dykuma“.
Tačiau nepaisant to, čia gyvena įvairūs dariniai, net jei organinė gyvybė šiuose vandenyse (ir po jais esančiame dugne) yra reta dėl skirtingų faktorių kombinacijos.
Faktoriai: nuotolis nuo sausumos, vyraujančios maistinės medžiagos, keliai kaip besisukančių srovių vandenys izoliuoja verpeto centrą nuo likusios vandenyno dalies bei aukšti ultravioletinės spinduliuotės lygiai šioje vandenyno dalyje.
Iš tiesų apie gyvybės formas, kurios gyvena SPG, žinoma labai mažai, nes sunku tirti šią vandenyninę dykumą, tiek dėl ekstremalaus atokumo bei dėl to, kokia didelė ji yra, apimanti apie 37 milijonus kilometrų.
Nepaisant iššūkių, pastarosios tarptautinės tyrėjų pastangos suteikė galimybę mokslininkams žvilgtelti į mikrobinius sutvėrimus, kurie egzistuoja šiuose vandenyse.
Šešių savaičių ekspedicijos metu Vokietijos tyrimų laivas FC Sonne nuo 2015 metų gruodžio iki 2016 metų sausio mėnesio, vadovaujamas įgulos iš Max Planck Jūrinės mikrobiologijos instituto, keliavo 7000 kilometrus per SPG, nuo Čilės iki Naujosios Zelandijos.
Pakeliui jie rinko mikrobų populiacijų pavyzdžius iš atokių vandenų, nuo 20 iki 5000 metrų gylio. Pasinaudodami naujai išvystyta analizavimo sistema mokslininkams išskyrė genų sekas ir identifikavo pakeliui aptiktus organinius pavyzdžius vos per 35 valandas.
„Mūsų nuostabai Pietų Ramiojo vandenyno paviršiaus vandenyse aptikome maždaug trečdaliu mažiau ląstelių, nei vandenyno verpetuose Atlanto vandenyne,“ – 2019 metų liepą sakė vienas iš tyrėjų, mikrobų ekologas Bernhard Fuchs.
Anot jo, tai, ko gero, buvo mažiausias ląstelių skaičius, kuris kada nors buvo išmatuotas vandenynų paviršiniuose vandenyse.
Nustatyta, kad čia smarkiai dominavo 20 pagrindinių bakterinių klodų. Tai buvo daugiausia organizmai, kuriuos mokslininkai sutikdavo kitose verpetų sistemose, tokie kaip SAR11, SAR116, SAR86, Prochlorococcus ir kiti.
Šių mikrobų bendruomenių pasiskirstymas daugiausia priklausė nuo vandens gylio, temperatūrų, maistinių medžiagų koncentracijų ir šviesos prieinamumo pokyčių.
Viena iš identifikuotų populiacijų, vadinama AEGEAN–169, SPG paviršiaus vandenyse buvo išskirtinai gausi, kuomet ankstesnio tyrimo metu mokslininkai juos aptiko tik 500 metrų gyliuose.
„Tai rodo įdomią potencialią adaptaciją ultraoligotrofiniams (žemo biologinio produktyvumo) vandenims ir didelei saulės apšvietai,“ – sakė viena komandos narė, mikrobiologė Greta Reintjes.
„Tai yra kažkas, ką mes neabejotinai toliau tyrinėsime.“
Bendrai pavyzdžiai patvirtino, kad SPG yra unikali ultraoligotrofinė buveinė, kur žemas maistinių medžiagų prieinamumas apriboja augimą ties specialiais oligotrofiniais organizmais bei sutvėrimais, kurie prisitaikė prie ekstremalių fizinių ir cheminių sąlygų.
Kitaip tariant, SPG negali iš karto nusikratyti savo „dykumos“ reputacijos, tačiau visoje šioje organinėje stokoje yra ir šviesioji pusė: šie atokūs, beveik be gyvybės egzistuojantys vandenys yra laikomi švariausi pasaulyje.