Dembavos glėbyje Marijonas Kazys ir Nijolė Jočiai minėjo neeilinę sukaktį – šešiasdešimt meilės metų. Ši diena buvo tarsi gyvas liudijimas jų tvirtos ir šviesios sąjungos, kuri per dešimtmečius išaugo į galingą meilės ir ištikimybės medį. Aplink supę artimųjų veidai spinduliavo šiluma ir džiaugsmu, atspindėdami tą jaukų ir stiprų ryšį, kurį Marijonas Kazys ir Nijolė sukūrė kartu.
Kiekviena praleista diena, kiekvienas kartu išgyventas džiaugsmas ir sunkumas tapo neatsiejama šios nuostabios istorijos dalimi, išausta iš švelnių prisilietimų, nuoširdžių pokalbių ir begalinės meilės, kuri vis dar liepsnoja jų širdyse.
Ši sukaktis – tai ne tik prabėgusių metų skaičius, bet ir gyvas įrodymas, kad tikra meilė laikui nepavaldi ir su kiekviena diena tampa tik stipresnė.
Nuo choro iki deimantinio jubiliejaus
Šią deimantinę – 60 metų – santuokos sukaktį pagerbti pas Jočius susirinko artimieji, draugai, saviveiklininkai, taip pat Panevėžio rajono savivaldybės Civilinės metrikacijos ir archyvų skyriaus vedėja Rūta Rudė bei Savivaldybės meras Antanas Pocius, kuris sveikino ne tik šią garbią šeimą, bet ir patį M. K. Jočį – žinomą krašto asmenybę. M. K. Jočys – buvęs Rajono savivaldybės meras, Tarybos narys, Sąjūdžio suvažiavimo dalyvis, Lietuvos kariuomenės kūrėjas, savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos savanoris, pedagogas, Dembavos pagrindinės mokyklos direktorius.
Tačiau šią dieną dėmesio centre buvo jųdviejų – Marijono Kazio ir Nijolės – nepaprasta meilės istorija, kuri jau šešis dešimtmečius rašo gražiausią gyvenimo simfoniją Dembavoje. Sutuoktiniai mielai dalijosi prisiminimais apie kartu nugyventus metus, o jų pasakojimai atskleidė šilumą, humorą ir gilią meilę.
Anot poros, likimas kartais audžia neįtikėtinus siūlus. Nors Kazys baigė mokyklą Širvintose, o Nijolė – Kuršėnuose, abiejų žingsniai netrukus nukrypo į Lietuvos žemės ūkio akademiją. Vienas pasirinko žemės ūkio mechanizaciją, kitas – hidromelioracijos studijas. O bendras pomėgis muzikai ir dainai juos abu atvedė tiesiai į akademijos chorą, kur Nijolė dainavo altu, o Kazys – tenoru. „Daina ir muzika mus suvedė“, – šypsodamiesi prisiminė jiedu.
Kazys su šelmiška gaida pasakojo, kaip krėsdavo Nijolei studentiškas išdaigas. „Aš valgydavau saldainius, bet Nijolei neduodavau. Per repeticijas stovėdavau virš jos, išsilupdavau saldainius ir mesdavau popieriukus jai į plaukus. Tada nesugalvojau geresnių būdų, kaip atkreipti jos dėmesį“, – šypsojosi M. K. Jočys.
Nijolė irgi su šypsena: „Man netrūko berniukų dėmesio, bet Kazys buvo labai iniciatyvus.“
Gudrumo žaidimai ir lemtingas baravykas
„Prisimenu vieną kuriozinį draugystės momentą“, – pasakoja Nijolė, žemaitiško tvirtumo dvasia auklėta mergina, kurios vyresnioji sesuo nuolat perspėdavo saugotis vaikinų. Kazys, pasirodo, buvo ne ką mažiau gudrus. Jų susitikimas Kauno Laisvės alėjoje turėjo įvykti ant suoliuko. Nijolė tuomet gyveno trečiame aukšte ir su draugėmis buvo sugalvojusi slaptą planą: mergaitės stebės alėją pro langą ir praneš, jei pasirodys Kazys, tuomet Nijolė galės nusileisti. O Kazys, pasirodo, slėpėsi už kampo su draugais ir buvo sumanęs laukti, kol pamatys ateinančią Nijolę. Ironiška, bet dėl šių atsargumo priemonių ir gudrių manevrų pasimatymas taip ir neįvyko. „Ji žemaitė, užsispyrusi tikrai“, – su švelniu priekaištu tarsteli Kazys.
Tačiau likimas turėjo savų planų. Kazys prisimena ir kitą istoriją, nutikusią Širvintų miškuose. „Pradėjom po truputį draugauti, nuvažiavau į mišką grybauti ir man tokia kvaila mintis atėjo į galvą: jeigu rasiu dar vieną baravyką, turbūt tada ženysiuosi“, – pasakojo vyras. Ir nutiko taip, kad jau visai be vilties išeidamas iš miško, jis rado tą vienintelį, lemtingą baravyką. „Tokių įprastų pasipiršimų tada nebuvo“, – juokiasi Nijolė. Po ketverių draugystės metų, 1965-ųjų balandį, jiedu susituokė Kaune, apsupti gražaus būrio pamergių, žymėdami savo studentiškos meilės pradžią.
Išbandymai ir palaima
Pora pagal paskyrimus atvyko dirbti dėstytojais į Panevėžio hidromelioracijos technikumą ir Dembavoje giliai įleido šaknis. Bendro gyvenimo pradžia nebuvo lengva, ypač Nijolei, likusiai vienai su pusės metų sūneliu, kai vyras dvejiems metams buvo pašauktas į kariuomenę tarnauti jūrų aviacijoje Tolimuosiuose Rytuose. Grįžus iš kariuomenės po poros metų šeima pagausėjo – porai gimė dukra. Dembavoje Jočiai iškart įsiliejo į kultūrinį gyvenimą – šoko ir dainavo. Nenuostabu, kad šią šventinę dieną juos sveikino ir į šokių sūkurį įtraukė saviveiklos kolegos – Dembavos liaudiškos muzikos kapela ir šokių kolektyvas.
Nijolė jautriai prisiminė: „Ir mūsų, ir mūsų vaikų gyvenime buvo ne tik džiaugsmo, bet ir daug išbandymų, nelaimių, ligų. Visas negandas įveikėme kartu, susitelkę, su meile palaikydami vieni kitus. Ir mus lydėjo Dievo palaima.“
Su dėkingumu širdyse sutuoktiniai prisiminė ypatingą 2000-ųjų piligriminę kelionę į Vatikaną, kur juos palaimino Šventasis Tėvas Jonas Paulius II. Šis dvasinis įvykis dar labiau sustiprino jų ryšį su tikėjimu, kuris juos lydi ir dabar, palaikant šiltą draugystę su jų parapijos – Šv. Apaštalų Petro ir Povilo – panevėžiečiams žinomos raudonosios bažnyčios kunigu Egidijumi Tubeliu.
Nijolė ir Kazys su džiaugsmu pasakoja apie jaunojo kunigo rūpestį, jo apsilankymus ir malonius pokalbius. Jie ypač vertina jo išsilavinimą ir tai, kad po studijų Vatikane jis sugrįžo tarnauti jų bendruomenei. Būtent kunigas E. Tubelis 2015 metais Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje atnaujino Jočių santuokos įžadus, minint 50-ąją vestuvių sukaktį.
Tarp iššūkių ir bendrystės
Paklausti, kaip per ilgus santuokos metus pavyko įveikti sunkumus, Nijolė ir Kazys šypsodamiesi pažvelgia vienas į kitą. Pirmasis prabyla Kazys, pasidalindamas metaforišku palyginimu: „Vienas keliautojas yra pasakęs, kad nuo čia pradedant ir žinant šviesulį, kažkur tai keliauti vienam žymiai lengviau. O jeigu dviem, tai sunkiau, bet gali toliau neiti. Kodėl? Priėjai kliūtį – turi derinti, iš kairės ar dešinės pusės apeiti. Priėjai kalną – lipam ar apeinam ir vėl derintis. O jei, neduok Dieve, upė padoresnė, plaukiam ar ieškom tilto? Ir štai vienas praplaukia, o kitas tilto ieško. Tas stovi krante kitoj pusėj, o kitas liko ten. Taip ir būna, kad kitame krante nesusitinka.“ Nijolė su šypsena priduria: „Kaip matote, man dažniausiai tenka klausytis.“
Netrukus prisiminimai nukelia į tuos laikus, kai bendro gyvenimo pradžia nebuvo rožėmis klota, kai vienai teko auginti mažą vaiką be vienintelės pagalbos. „Dvejus metus dirbau kaip voverė, skubėdama tarp namų ir darbo“, – sako ji. Tačiau meilė vaikams ir atsakomybės jausmas suteikė jėgų. Abu sutuoktiniai vieningai tvirtino, kad svarbiausia – džiaugtis kiekviena diena ir palaikyti vienam kitą.
Nepaisant visko, jų šeima augo ir stiprėjo, o didžiausiu turtu tapo du vaikai (Dalia ir Arūnas), trys anūkai (Karolina, Rusnė ir Laimonas) bei du proanūkiai (Gustas ir Gabija). Nijolė su meile kalba apie savo artimuosius, pabrėždama vienodą meilę vaikams, kitokią – anūkams ir dar ypatingesnę – proanūkiams. „Svarbiausia, kad visi būtų sveiki, daugiau nieko nenoriu. Jaučiu didžiulę atsakomybę prieš juos visus“, – sako Nijolė.
Gyvenimo pamoka – branginti šiandieną
Pora neslepia, kad šiandienos ritmas jų gyvenime šiek tiek sulėtėjęs. Kazys jau nebesėda prie vairo, Nijolė su meile perėmė kelionių organizavimą. „Tik sunkiausia dabar – nuvykti į parduotuvę. Net nebeklauskit, kaip nenoriu važiuoti!“ – šypteli Nijolė. Kazys jai antrina su humoru: „O aš einu sau ramiai palei lentynas, kraunu viską, kas papuola, kol vežimėlis pilnas būna, ir tiesiai prie kasos. O Nijolė jau ten stovi su savo sąrašu, viską tikrina, skaičiuoja – tiksliai pagal planą.“
Nijolė, paaiškindama savo ankstesnį taupumą, prabyla atviriau: „Anksčiau nemėgau švaistyti pinigų. Bet dabar, kai pajutau gyvenimo trapumą, mano požiūris pasikeitė. Supratau, kad yra tik ši akimirka, tik dabar. Rytojaus galime ir nesulaukti. Todėl svarbu gyventi būtent šia diena.“ Kazys su šypsena patvirtina: „Va, šitą gyvenimo – čia ir dabar – filosofiją aš jai ir įskiepijau.“ Jo žodžiai nuskambėjo ne tik kaip pasididžiavimas, bet ir švelnus rūpestis, liudijantis, kad abu iš tiesų išmoko branginti kiekvieną kartu praleistą akimirką.
Bendri pomėgiai stiprina ryšį
Paklausti apie santykių išlaikymą, abu sutuoktiniai pripažįsta, kad būta visko. „Mes abu cholerikai, bet ir pasipykstam, apsižodžiaujam“, – atvirauja pora. Kazys vis su humoru priduria: „Ji tikra žemaitė, užsispyrusi kaip ožka. Su ja ginčytis beprasmiška. Reikia iš karto sakyti – aš kaltas.“
Dalindamiesi santuokos ilgaamžiškumo paslaptimis, Jočiai pasakoja, kad jų gyvenimas buvo pilnas įdomių įvykių ir bendrų pomėgių – dainavimas, šokiai, kelionės. Kazys aistringai mėgo žvejybą Kuršių mariose, o Nijolė visada buvo šalia. „Visur kartu, kartu dirbom, kartu su dainomis apkeliavome visą Europą, viskas kartu“, – pabrėžė Kazys.
Nijolė su šiluma prisimena vaikystę, kurioje buvo įskiepyta meilė tėvynei, artimiesiems, pagarba ir rūpestis. Ji prisimena ir tėvelių žodžius: „Nesiblaškyk gyvenime, nors ir blogai būtų, kentėk“. Ir dabar ji pabrėžia, kad santykiuose būtina prisiderinti ir galbūt šiek tiek pakentėti.
„Visko buvo, bet praėjo. Apsikabinam, paglostom vienas kitą ir vėl viskas gerai. Draugavom ir susituokėm, nes mylėjom, ir gera, kad net ir po tiek metų mūsų meilė vis dar rusena. Pagarba vieno kitam ir atjauta – šitie dalykai yra mūsų santykių pagrindas. Ir galima viską iškentėti, net ir blogesnį žodį“, – sako Nijolė ir Kazys Jočiai.
Pora įsitikinusi, kad ilgalaikė santuoka – tai nuolatinis kelias, reikalaujantis prisitaikymo, gilaus tarpusavio supratimo ir gebėjimo kartu įveikti visas gyvenimo kelyje pasitaikančias kliūtis. O meilė ir tvirtas šeimos ryšys yra tas nepakeičiamas šviesulys, kuris padeda ne tik pasiekti tą „kitą krantą“ kartu, bet ir nušviečia kelią kitiems.
