19.1 C
Panevėžys
Trečiadienis, 10 rugpjūčio, 2022

Senas kėdes restauruojantis paįstrietis V. Gutauskas: „Aš ne menininkas, aš – tiesiog „fizrukas“

AutoriusArneta, MATUZEVIČIŪTĖ, Samanta ILONYTĖFotoARNETA MATUZEVIČIŪTĖ
V. Gutauskas.

Paįstrio Juozo Zikaro gimnazijoje fizinio lavinimo mokytoju nuo 1987 metų dirbantis Vytautas Gutauskas, prasidėjus karantinui, atrado naują pomėgį – senų kėdžių restauravimą. Tokiu būdu jas prikelia antram gyvenimui.

„Baigęs privalomą trejų metų paskyrimą Biržuose, dar metams buvau „ištremtas“ į Ėriškius, kur dėsčiau istoriją ir vedžiau kūno kultūros pamokas. Vėliau, 1987 m., įsidarbinau Paįstryje, kur jau 35-erius metus esu „fizrukas“. Man patinka, kai mane taip vadina, nes nelaikau savęs nei fizinio rengimo, nei kūno kultūros mokytoju. O kalbant apie kėdžių restauravimą, aš jokiais būdais ne menininkas, aš – tiesiog „fizrukas“, – juokėsi vyras.

Karantino pasekmė

Senų, išmestų kėdžių atnaujinimo ir restauravimo pomėgis mokytojo gyvenime atsirado visai netikėtai. „Kolega, Lietuvos dailininkų sąjungos Panevėžio skyrius vadovas Tomas Rudokas vieną dieną atvažiavo į gimnaziją, pasikvietė mane ir parodė, jog prie konteinerio rado dvi senas kėdes. Tai buvo senos, bet geros, o svarbiausia – ąžuolinės kėdės. Kolega jas parsivežė namo, nušveitė, susitvarkė ir pasistatė namuose. Visa tai vyko dar prieš karantiną“, – pasakojo V. Gutauskas.

O paties „fizruko“ istorija prasidėjo karantino metu. „Tai – karantino pasekmė. Laisvalaikis, kuris leido man pailsėti nuo knygų skaitymo ir nuotolinių pamokų per „Zoom“. Jokiu būdu nepavadinčiau to menu… Viskas prasidėjo, kai 2020-ųjų vasarą su žmona išvykome į Palangą. Ten prie konteinerių pamačiau kėdę. Prisiminiau T. Rudoko pasakojimą, tad pamaniau, kad ir aš galėčiau našlaitėlę parsivežti namo. Žmona pasijuokė, bet sakė: „Jei reikia, vežkis“, – dėstė paįstrietis.

Senų, išmestų kėdžių atnaujinimo ir restauravimo pomėgis mokytojo gyvenime atsirado visai netikėtai.

Taip iš atostogų jis parsivežė pirmąją kėdę. Padėjo ją garaže, nulupo visas „senienas“ ir ėmėsi taisymo darbų. „Viską, kas buvo bloga, išmečiau, pakeičiau naujomis detalėmis. Tada tai nebuvo lengva užduotis, nes neturėjau tinkamų įrankių. Viską dirbau rankomis bei tuo, ką radau namuose esančioje įrankių dėžėje. Taigi taip po truputį sutvarkiau tą kėdę ir pastačiau garaže“, – kalbėjo vyras.

Tai – ne menas

Prasidėjus naujiems mokslo metams, ir vėl ėmė varginti nuotolinės pamokos. Pagrindiniu laisvalaikiu tapo knygų skaitymas. V. Gutauskas net buvo užsirašęs į skaitymo konkursą, kurį organizavo biblioteka.

„Perskaitydavau po dvi–tris knygas per savaitę. Akys pradėjo pavargti, todėl neištvėriau. Važiavau į miestą nusipirkti valgyti ir pamačiau, jog prie konteinerių mieste stovi kėdės. Tokios išties neblogos. Paėmiau ir įsidėjau į bagažinę. Tuomet knygas nustūmiau į šoną ir ėmiau tvarkyti kėdes. Po savaitės vėl vykau į miestą ir vėl radau išmestų kėdžių. Supratau, kad žmonės karantino metu sėdėjo namuose ir iš neturėjimo ką veikti, ėmė tvarkyti namus, garažus, rūsius, sandėliukus. Taip prie konteinerių vis atsirasdavo senų kėdžių, o aš per savaitę namo parveždavau po vieną–dvi“, – tikino jis.

V. Gutauskas.

„Čia ne menas, o ir aš ne meistras ir ne stalius. Kas sena – išmetu, kas sulūžę – pataisau, suklijuoju. Na, o praėjus pusmečiui pamačiau, kad kėdžių vis daugėja, todėl nusipirkau įrankių. Pasitariau su darbų mokytoju, jis parekomendavo, kokius geriau pirkti“, – atviravo V. Gutauskas bei pridūrė, kad sulig kiekvienu darbu vis tobulėjo, todėl vėliau ne tik taisė, bet ir gražino kėdes, pavyzdžiui, kėdžių atlošuose ėmė drožinėti paveikslėlius: širdeles, paukštelius.

Puošia ir kiemą, ir šventes

Kiekviena kėdė turi savo istoriją, o šiuo metu jų – kelios dešimtys. „Ne visos jos iš Panevėžio krašto. Kelios – iš Rokiškio rajono, kur gyvena uošvienė. Šiek tiek atlaisvėjus karantinui, vykome jos aplankyti. Jos kaime prie konteinerio radome dvi kėdes. Apžiūrėjau. Kėdės – labai senos, gražios, tad vieną parsivežiau. Po dviejų savaičių vėl grįžau pas uošvienę ir pamačiau, kad ta antroji kėdė, kurios nepaėmiau anąsyk, tebestovi. Taigi pagailo, priglaudžiau ir ją. Dabar jos kieme puikuojasi geltona ir mėlyna spalvomis“, – pasakojo paįstrietis.

Pasak vyro, pasitaiko, jog ateina kaimynai, atneša dvi kėdes ir sako: „Duosiu dvi. Vieną grąžink man, kitą pasilik“. „Bet aš nepriimu jų, nes, kaip sakiau, aš ne menininkas ir ne meistras. Paimu tik tada, jei pats randu“, – sakė V. Gutauskas.

V. Gutauskas.

Nors daugelis kėdžių vasaros dienas leidžia bendruomenės erdvėse, daugiabučių kiemuose, kartais jos pasitarnauja ir šventėms puošti. „Pirmoji šventė, kurią teko puošti kėdėmis, buvo pienių skynimo šventė. Ją organizavo mano geras bičiulis Vaclovas. Iš priskintų pienių vėliau daromas vynas. Jis manęs paprašė, kad pienių laukui pastatyčiau kėdžių. Sutikau, sakiau, tik imk. Vaclovas išsirinko apie penkiolika kėdžių ir papuošė lauką. Net pienių skynėjai džiaugėsi gražiu vaizdu pienių lauke“, – su pasitenkinimu pasakojo kėdžių restauruotojas. Jo kėdės puošė ir praėjusį savaitgalį vykusią Paįstrio kraštiečių šventę.

Kaimynai taip pat džiaugiasi gražiu vaizdu kieme. Be to, kėdės ne tik gražu, bet ir patogu. „Kaimynai ateina, atsisėda, šnekasi“, – pridūrė jis.

Įamžina atminimą

„Fizrukas“ pabrėžė, kad šis užsiėmimas leidžia jam saugoti gamtą. „Dabar daug kalbama apie tvarumą, todėl, manau, aš prie to prisidedu, nes prikeliu daiktą antram gyvenimui. Be abejo, šios kėdės gal jau nebetaps namų interjero detale, tačiau pasidėti gėlei ar prisėsti lauke – tikrai tiks“, – teigė vyras.

Pasiteiravus, koks šeimos požiūris į šį užsiėmimą, jis patikino, kad žmona jau pati namo atveža kėdes, kurios jai krinta į akį. „Arba pasiūlo kitą dieną važiuoti tam tikru keliu į miestą, kad pamatyčiau ir aš tą kėdę bei apgalvočiau, ar ji man bus tinkama, ar ne. Tos kėdės, kurios jai labiausiai patiko, jau gyvena antrą gyvenimą mūsų virtuvėje.“

V. Gutauskas.

Kai kurios vyro restauruotos kėdės – įprasmintos. „Turiu dvi liūdnas kėdes. Pavėsinėje stovi viena kėde su užrašu „Draugui Virgeliui“. Paskutinį kartą šis draugas sėdėjo pavėsinėje bei ten kalbėjome apie gyvenimą. Deja, jis nesulaukė karantino pabaigos ir tapo koronos auka. Kėdę, ant kurios jis sėdėjo, padariau vardinę. Yra kito kaimyno kėdė, kuris taip pat nesulaukė karantino pabaigos. Ant jo kėdės užrašyta „Augustinas“. Tai – labai geri žmonės“, – atviravo krašto šviesuolis.

Paįstrio gyventojas itin gražiai atsiliepė apie kitus paįstriečius. „Pačiam kaime, Paįstry, kaip aš sakau, negalima mesti akmens, nes pataikysi į gerą žmogų. Čia visi kažką veikia, daro, kuria. Čia gera gyventi“, – sakė V. Gutauskas.


Palikti komentarą

* JP.lt už komentarų turinį neatsako. Už komentarus atsako juos paskelbę skaitytojai. JP.lt pasilieka teisę šalinti necenzūrinius, nekultūringus ir neetiškus skaitytojų komentarus, kaip ir tuos, kuriais skatinama visuomenės grupių nesantaika, šmeižiami ar įžeidinėjami žmonės, o duomenis apie tai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka perduoti teisėsaugos institucijoms. JP.lt skatina komentuoti atsakingai ir gerbti kitų skaitytojų nuomonę.

PANAŠŪS STRAIPSNIAI

Panevėžio krašte kuriantis R. Sutkus: „Žinau, kaip groti daugeliu muzikos instrumentų. Na, išskyrus arfą“

confident-noyce

Panevėžietė J. Mikalkevičė apie netikėtą projektą: „Kapinių vartai tampa istorija“

confident-noyce

Panevėžio rajono ūkininkas D. Tumas: „Nėra ko gailėtis. Reikia tik norėti, gerai suplanuoti ir spėsi visur“

confident-noyce

Naujausi straipsniai

Šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Sutikti Skaityti daugiau