Nors už lango žiema, Dembavos bibliotekoje – pavasaris. Čia jau kurį laiką erdves puošia spalvotos gėlės ir medžiai. Iš krepinio popieriaus sodo kampelį sukūrė Dembavos gyventoja Eugenija Lukšienė.
Ramunės, saulėgrąžos, tulpės, aguonos, lelijos, rožės ir kitos gėlės kūrėjos galvoje gimė prieš keletą metų. Čia netgi bonsai pražydo. Internete radusi, kaip gaminti įvairius augalus, pabandžiusi ir, kaip pati sako, nebegalėjusi sustoti. Ji netgi sukūrė savo techniką. Didelės įvairiaspalvių dirbtinių gėlių puokštės jau papuošė ne vieną įstaigą. Be to, E. Lukšienė jau kurį laiką veda edukacinius užsiėmimus miesto bibliotekose, Dembavos kultūros namuose, Panevėžio socialinių paslaugų centre. Tokio amato mokosi tiek vaikai, tiek senjorai.
„Gėlės man patinka nuo vaikystės. Profesinėje mokykloje mokiausi floristikos. Mane liūdina, kad gėlės greitai nuvysta. Dirbtinumo daug kas nevertina, bet net ir negyvos gėlės mane traukia kaip magnetas“, – sako Dembavoje veikiančios parodos „Gėlės, pražydusios žiemą“ autorė E. Lukšienė.
Daug valandų praleidusi kūrybinėse dirbtuvėse moteris džiaugiasi savo darbo rezultatais ir pabrėžia, kad nėra nieko maloniau už kūrybinį procesą. „Žinoma, viskam reikia kantrybės ir užsispyrimo. Kruopščiai lankstydama kiekvieną lapelį aš tarsi atsigaunu, pabėgu nuo blogų minčių, o galutinis rezultatas suteikia atgaivą sielai“, – sako E. Lukšienė. Moteris neslepia turinti svajonę – ateityje gaminti ir sausų, lauko gėlių puokštes.
Svarbiausiu kūrybos vertintoju, patarėju ir įkvėpėju E. Lukšienė vadina savo vyrą Edvardą. Pats neabejingas menui, poetas E. Lukšas skatino ir žmoną ieškoti sau priimtiniausių, tinkamiausių kūrybos būdų. Jau dešimt metų kartu gyvenančią porą lydi gebėjimas žiūrėti viena kryptimi.
„Menas žmogui suteikia sparnus, pakelia nuotaiką, padeda save ir kitus pažinti iš naujo, suklupus atsistoti. Esu be galo didelis romantikas. Mane nuolat valdo jausmai. Užtat mano eilės apie meilę. Nesilygiuoju į garsiausius poetus. Rašau savo poeziją, nors ir nuolat uoliai kritikuojamas kitų kolegų ir ne kolegų priimu kritiką ramiai. Esu ypač dėkingas iškiliai amžiną atilsį poetei Elenai Mezginaitei, kuri manimi patikėjo ir suprato“, – apie kūrybą kalba E. Lukšas.
Rašyti eiles Edvardas pradėjo nuo 1989 metų, išleido dvi eilėraščių knygas. Poetas svajoja ir apie trečiąjį rinkinį, tik tam dabar nėra lėšų. „Norint išleisti knygą, reikia daug pinigų. Vienas, be rėmėjų pagalbos to padaryti neįstengsiu, bet kas žino – gal laimė nusišypsos ir man“, – viliasi pašnekovas.
E. Lukšas dirba, vaidina Panevėžio ir Utenos regionų aklųjų centre. Edvardas ir Eugenija turi negalią, bet dėl to neaimanuoja ir gyvena visavertį gyvenimą. Kartu su poete Aušra Lukoševičiūte pora įkūrė vaikų kūrybiškumo lavinimo studija „Deimančiukai“ ir dalyvauja įvairiose veiklose.