Lietuvoje dar labai panašu į vasarą – jau brandžią, romią ir pasitikinčią savimi. Tiesa, šiandien rugsėjo pirmoji, išeitų – pirmoji rudens diena… Tačiau mes žinome, kad tai tik pirmoji kalendorinė rudens diena. Visas ruduo dar priešakyje. Tad laiko pakaks ir lapams rausti, ir paukščiams skristi.
Mūsų paukščiai jau išskrenda. Jei skaičiuotume rūšis, pamatytume, kad tikrosios „vasarinės“, pavasarį sugrįžusios vėlai, jau išskrenda – rudens jos nelaukia. O atvertus Ventės rago stoties paukščių žiedavimo kiekvienos dienos suvestines, atrastume, kad tai – išimtinai tik šios, vabzdžialesės rūšys.
Nendrinukės, devynbalsės, kielės, pečialindos… Ir dar kregždės, žiogeliai, raudonuodegės, pavėlavusios musinukės. Tik labai nedrąsiai šiame sąraše įsiterpia viena kita zylė, genys. O strazdų, kėkštų, net karetaičių ir kikilių dar nėra. Nors keliauti jie taip pat pradeda…
Dar daug kas į žiemavietes skristi neskuba – suradę tinkamas vietas poilsio apsistoja, lesinėja, tvarkosi savo apdarus. Todėl vis gausesnis sparnuočių judėjimas bus sodų, parkų želdiniuose, atviruose laukuose, ražienose. Dabar nuo ankstaus ryto juos galima matyti ir girdėti.
Beje, net ir tokiu metu anksti rytą dažnai pragysta pilkoji pečialinda, prie sodybų sugrįžę varnėnai. Man labai gražus ir, sakyčiau, simboliškas šio meto giesmininkas – dūminė raudonuodegė.
Įsiklausykite – o gal ji suokia čia pat, kur nors bokšte, aukščiausioje sodo viršūnėje. Šis paukščiukas – žmogaus aplinkos, statinių palydovas. Taigi, pažinkime savo kaimynus.
O aš žinau, kad šiuo metu gana dažnas sodybos želdinių paukštis – liepsnelė. Smalsuolė visur randa lesalo, vabzdžius ir jų palikuonis renka nuo šakų, žemės, žolių. Raudona krūtinėle ir didelėms juodom akimis paukščiukas labai nuotaikingas, praskaidrinantis mūsų aplinkos nuotaiką.
Daugelis rūšių migruos maždaug iki paskutinės spalio dekados, taigi – gyventi greta mūsų, o kartu – laiko ramybei ir poilsiui turi pakankamai. Tačiau kai kas, kad ir dirviniai vieversiai, baltosios kielės išskris jau greitai.
Bitutės dar darbuojasi. Aktyvūs ir kiti vabzdžiai, nes, nors naktys tampa vis vėsesnės, dienos šiluma ar kaitra jiems palanki. Taigi, judėjimo daug…
Tačiau jeigu pažiūrėsite į visus vabzdžius, kurie skraidė bent mėnesį, pamatysite, kad jie atrodo labai pavargę. Štai kamanių kūnus dengiantys pūkai susitaršę, lyg ne taip rūpestingai prižiūrimi. Jų sparneliai taip pat aptrupėję – ši kamanių karta dar gyvuos, tačiau jų lizduose bus vis erdviau, nes į juos kaskart grįš ne visos šių namų gyventojos. Ar dar galima laukti, tikėtis naujos vabzdžių kartos?
Tikriausiai – ne. Bent jau – ne visų vabzdžių. Drugiai neišgyvens iki spalio vidurio, net širšuoliai iki to meto išnyks. Tačiau greitai pasirodys labai „nauji“ drugiai – lygiais sparneliais, žvitrūs, kurie suaugę žiemos – tokių žvalgykitės geltonų citrinukų, dilgėlinukų, spungių.
Tačiau uodai dar tikrai skraidys, dar susilauks bent vienos naujos kartos. Skraidys ir briedmusės – plokščios, rusvos musės, krintančios ant grybautojų drabužių. Beje, šiltomis dienomis dar skraidys ir bitutės, nes žydi viržiai, o ir laukuose augalų dar daug žydi…