Lietuvoje vasara. Štai jau Jonines ir šv. Petrą bei Povilą pagerbėme. Diena pradėjo trumpėti – tos keletas prarastų šviesos minučių yra neapčiuopiama ir nepastebima, tačiau jos – didelių ateities įvykių pradžia.
Ši vasara daug ką nelauktai paskubino – dar prieš birželio vidurį nutilo paukščiai giesmininkai. Gali būti, kad ir gegutės balsą girdėjote jau senokai. Gegutė negyvena pati sau, ji labai priklausoma nuo jos vaikus perinčių ir auginančių giesmininkų sparnuočių.
Ta paukščių tyla rodė ne jų nuotaikas. Tuo metu paukščių namuose išskilo ir užaugę savarankiškam gyvenimui pakilo jaunikliai. Dabar – tik paklausykite – jie jau vėl gieda. Tiesa, ne visi, tik tie, kurie suka antruosius lizdus ir ruošiasi perėti ar jau peri. Vienas tokių paukščių – didžioji zylė…
Taip taip, tai ji – mūsų zylutė. Ko gero, po naminio žvirblio tai vienas artimiausių kaimynų. Pirmosios vados zylių vaikai užaugo, pasklido ir rūpinasi savimi. Antroji vada bus mažesnė. Jeigu šią vasarą jos perės trečiuosius savo vaikus, ta šeima bus dar mažesnė.
Tačiau labai daug paukščių šiemet jau neperės. Tai šios vasaros paukščiai, tik gegužę sugrįžę iš tolimų žiemaviečių. Taigi, iki kito vėlyvo pavasario nutilo lakštingalos, kai kurios devynbalsės, jau negirdėsime raudongalvių sniegenų, tošinukių.
Dabar jau atkunta paukščių migracija, daug jų trukia pro Ventės ragą, taigi – daug jų pakliūva į žieduotojų tinklus ir gavę savo asmens dokumentus – po žiedą – keliauja toliau…
Mes turime ir kitų naujienų iš šios vasaros. Ar matėte, ar regėjote? Paskutinį dešimtmetį stebima nauja kirinių paukščių plitimo tendencija – jų perėjimas ant miesto statinių stogų. Alytuje, Kaune, Klaipėdoje, o dabar – ir Vilniuje ant plokščių namų (ypač sandėlių, prekybos centrų) stogų įsikuriančios kirų kolonijos teršia aplinką, todėl pastatų naudotojai vis dažniau kreipiasi į aplinkosaugininkus, teiraudamiesi, kaip šių paukščių kaimynystės atsikratyti.
Kodėl paukščiai, užuot perėję įprastose vietose, ežerų ir upių salose ar stambiosios vandens augalijos apsupty, kuriasi miestuose? Tikėtina, kad to jie „išmoksta“ žiemavietėse Vakarų Europoje, kur didžiąją laiko dalį praleidžia nakvodami ar lesalo laukdami ant pajūrio miestų statinių stogų. Be to, miestas kirams yra visai neblogas maisto tiekėjas, nes jie įprato lesalo ieškoti sąvartynuose, konteineriuose.
Sakytum, nelabai kokia charakteristika paukščiui, apie kurį dainose dainuojama. Na, taip… Tačiau jie yra iš mūsų aplinkos, iš tų pačių sąlygų, kokiose gyvename ir mes. O kokie kirai taip bando perėti pas mus?
Taip savo kolonijas ant stogų įkuria rudagalviai, paprastieji kirai ir kartu su šiomis rūšimis perinčios pavienės sidabrinių kirų poros. Matant, kaip kirai vis kažką neša, velka, galima įsivaizduoti, kad pačiose kolonijose tvarkos nebūna. O kaip yra iš tikro?
Ant tvarkingo pastato stogo susuktas, sukrautas kirų lizdas panašus į didelę krūvą. Žinoma, paukščiams perint, auginant jauniklius tą krūva vis papildoma. Todėl, paukščiams pradėjus perėti, statinių naudotojai kaskart kreipiasi į specialistus ir prašo leidimų ardyti lizdus. Tačiau to galima išvengti iš pradžių neleidžiant paukščiams įsikurti.
Beje, apie kirų perėjimą ant stogų Vilniaus mieste iki šiol duomenų nebuvo. Šiemet pačiame miesto centre rasti žeme bėginėjantys sidabrinių kirų jaunikliai, kurie kažkodėl nukrito nuo stogo…
Sėkmingai? Taip, jie neturėjo jokių sužeidimų. Tačiau kaip jiems sekėsi toliau, pasakyti sunku – juk ant žemės grėsė daug pavojų… Įdomu, o kaip jiems galima padėti?
Tokiu atveju reikėtų jauniklius užkelti ant gretimo pastato stogo, geriau – plokščio, kur jie galėtų slapstytis ir laukti savo tėvų.
Ar tėvai juos surastų? Neabejokite – surastų, pamaitintų ir apgintų. Nes sidabrinis kiras yra stiprus paukštis, turintis tvirtą snapą. Tokiu jis tikrai gali apsiginti nuo varnos ar katės…
Taigi – dar vieni mūsų kaimynai, dabar jau jų pačių noru…