Lietuvoje – jau tikras ruduo. Po savaitės – rudens lygiadienis, dienos trumpyn, naktys ilgyn. Tačiau šviesos dar daug. Tik saulė mus pasveikina kur kas vėliau, jau keliaujančius į darbus ar mokslus. Žinoma, pasveikina – jei prasiveržia pro ryto rūką.
Rūkai žemumose, prie vandens telkinių būna ypač tiršti, slūgstantys iki priešpiečių. Toks sunkus rūkas, kaip sakoma, lyg duona – gali būti peiliu raikomas. Iš tikrųjų šie rūkai paskleidžia daug drėgmės, palaiko gyvą paviršinį dirvos sluoksnelį. Jei netikite, pabandykite pavaikščioti po nešienautą pievą ir įsitikinsite: drėgmės rasos lašuose labai daug, ji krinta žemėn. Dieną šis vanduo turėtų išgaruoti, bet tam šilumos, garinančios ir džiovinančios, yra ne per daug.
Jau pamiršome, kad ankstyvą rudenį gali būti šalnų. Toks užmaršumas gamtai gali būti pavojingas. Beje, ir mums, nes viena šarmota naktis pakeičia visų augalų būklę: nuskainioja lepiuosius, nudažo lapus ar paskatina juos kristi žemėn.
Šalnų nelaukiame – kažkaip atpratome nuo jų. Kol kas nerimo, kad jos užgims netikėtai, nėra. Visas rugsėjis turėtų būti gana švelnus, maloniai šiltas. Jau dabar matome, kad mėnesio temperatūrų vidurkis ir vėl sieks naujų rekordų. Mums kažkodėl labiau rūpi tai, kas bus ateityje, bet ne šiandiena.
O dabar miškuose ryto rūką plėšo tauriųjų elnių vestuvių garsai, nakties tamsa siunčia keliaujančių paukščių signalus. Dažną rytą dar pasigirsta pilkosios pečialindos giesmė ar melodinga dūminės raudonuodegės trelė. Tačiau tai – tik mieli rudens trupiniai, nes juos nutraukia čaižus kėkšto kvarkštimas ir nuo pelkės pakraščio sklindantis gervių trimitavimas.
Ruduo neskirtas garsams ir balsams. Jis – spalvų metas. Tačiau kur tos rudens spalvos? Dar nenugelto miškai, dar tik kai kurie klevai kaupia raudonį. Beržų šakose – pavieniai gelsvi lapeliai, o visa kita dar labai žalia. Žiedų metas dar nesibaigė, vis dažniau sulaukiame žinių apie nelauktai pražydusias obelų, kriaušių šakeles, apie raudonuojančius svarainius.
Ne mažiau stebinančios žinios apie visoje Lietuvoje aptinkamus vabzdžius maldininkus. Žali, neįprastos formos, su styrančiomis, gaudyti pritaikytomis priekinėmis kojomis, jie dar svetimi gamtai ir mums. Beje, jei rasite tokį vabzdį, praneškite apie jį Ekologijos instituto Entomologijos laboratorijai Vilniuje. Mokslininkams labai įdomus šio vabzdžio plitimo Lietuvoje mechanizmas.
Taigi – rugsėjo vidurys, bet dar labai nerudeniška gamta. Tačiau gamtos metų ratas sukasi, neužsnūskime, žvalgykimės ir stebėkime, kaip jis taps tikru, spalvingu ir vėsą nešančiu rudeniu.
