„Mano pedagoginis stažas – trisdešimt metų, ir aš vis dar dievinu savo darbą“, – sakė Panevėžio rajono Velžio mokyklos muzikos mokytoja Ingrida Bučinskienė, iš automobilio bagažinės traukdama riedučius. Ieškodama būdų, kaip mokiniams atverti muzikos pasaulį, ji pati išmoko repuoti, pamėgo dabstepą, o klasėje skamba ir „Enigma“.
Velžio gimnazijos muzikos mokytoja Ingrida kasryt į darbą rieda keliasdešimt kilometrų. Muzikos mokytoja ji, kaip sako pati, tapo netikėtai. I. Bučinskienė baigė ikimokyklinio ugdymo pedagogikos studijas, aštuoniolika metų dirbo vaikų darželyje. Viskas pakrypo muzikiniu keliu tuomet, kai Šiluose (Panevėžio rajonas), kur ir gyvena, sulaukė pasiūlymo vaikus mokyti muzikos.
„Studijuodama ikimokyklinį ugdymą mokiausi ir muzikos. Pradėjau dirbti muzikos mokytoja, gerai sekėsi, tad dar baigiau muzikos studijas, taip ir žygiuoju šiuo keliu“, – sakė mokytoja.
Vėliau iš Šilų ji važinėdavo į Raguvą, o dabar jau antrus metus riedės į Velžį. Tas rytinis vairavimas jai lyg meditacija, pasileidžia muziką, klauso žinių, diskusijų. Kokia muzika skamba jos automobilyje? Kaip sakė Ingrida, įvairiausia – nuo folkloro, džiazo, roko, popmuzikos, mokiniai paskatino pamėgti ir dabstepą. Pastaruoju metu jai į širdį įkritusi Justino Jaručio daina „Ramiai ramiai“.
Repo repeticijos – prieš veidrodį
„Labai nemėgau repo, bet pradėjau jo klausytis, nes vaikai per atsiskaitymus repuoja. Man tai niekada nepatiko, bet nutariau pamėginti. Parepavau keturias eilutes. Man reikėjo suprasti, prisijaukinti tai, kas nepatinka“, – šypsodamasi pasakojo pedagogė.
Po repeticijos prieš veidrodį ji suprato, koks sudėtingas šis muzikos žanras.
„Tekstai ilgiausi, visa knyga išeitų. Yra ir keiksmažodžių, bet aš juos praleidžiu. Dabar lenkiu galvą prieš repuotojus“, – pripažino Ingrida.
Žengdama į sau svetimą muzikinę teritoriją, ji perprato pagrindinį dalyką – tai, kaip nutiesti kelią vaikams į jiems ne itin patinkančią muziką.
„Kaip mes, mūsų karta, mokėmės muzikos? 80 proc. pamokos klausydavomės – klasikinės, liaudies muzikos. Nebuvo leidžiama prie jos prieiti įdomiai. Tiesiog paleidžia ir klausyk visko. To reikia, bet muzikos galime išmokti tik muzikuodami, patys kurdami. Vaikai nuostabiai kuria muziką. Reikia jiems leisti prisiliesti prie muzikos, leisti kurti kad ir populiariąją muziką, leisti sudėlioti muziką, turinčią įžangą, plėtojimą, pabaigą“, – aiškino pedagogė.
Pasak I. Bučinskienės, šiais laikais yra įvairių muzikos kūrimo programų – galima tai daryti ir mobiliuoju telefonu, ir kompiuteriu, to tenka nepailstamai mokytis ir patiems mokytojams.
Suteikė impulsą pamėgti liaudies dainas
„Labai pykstu, kai žmonės blogai kalba apie liaudies dainas. Aš jas dievinu. Ir vaikams sakau, kad nebūtų jokios muzikos be liaudies dainų. Jokios! Juk visi namai turi pamatus. O tik paskui – stogą. Visa ko ištakos yra mūsų senelių, prosenelių muzika, ji tobulėjo, atsirado elektra, instrumentai, muzika augo. Bet pagrindas yra liaudies muzika“, – entuziastingai savo nuostatas išsakė mokytoja.
Su savo penktokais praėjusiais mokslo metais ji daug kalbėjo apie liaudies muziką.
„Ką nuvykus į kitas šalis vietos žmonės pristato? Savo liaudies muziką. Ir mes visi žavimės. Mums graži Afrikos, Okeanijos muzika. Mums graži visų kitų muzika, išskyrus mūsų pačių.
Paklausiau vaikų, kodėl nepatinka mūsų liaudies dainos. Geriausias apibūdinimas – „labai babiškos“, „rėkia“, „daug garsų“. Parengiau pamoką „Liaudies muzika populiariojoje pasaulio muzikoje“, parinkau tokių grupių kaip „Enigma“ muziką. Ten panaudota lietuvių liaudies sutartinė, skamba nerealiai, parduoti milijoniniai tiražai, o mes nemėgstam savo liaudies dainų!
Pagalvojau: aš jums parodysiu, vaikai! Bet po pamokos jie sakė: nelabai patiko. Pasimokėme dainuoti tą pačią sutartinę „Turėja liepa“, aš padainavau. Tą sutartinę priderinau prie instrumentinės muzikos. Programėle sukūriau ritmą ir pritaikiau tą pačią sutartinę. Paprašiau vaikų padaryti tą patį. Tokių darbų gavau! Po kūrybinio darbo vaikai ir pasakė: fantastiška sutartinė, kokia ji graži. Tai penktokų darbai! Vienas vaikas repą sukūrė“, – degančiomis akimis pasakojo I. Bučinskienė.
Pasak jos, mes gyvename kitaip, nei gyveno mūsų senoliai, todėl negalime tikėtis, kad vaikai išsyk, vos išgirdę, pamėgs autentišką liaudies dainą.
„Tiesiog gyvenimo tempas nebe toks. Tad dainą reikia pritraukti prie jų“, – aiškino mokytoja.
Tas pats, pasak pedagogės, galioja ir klasikinei muzikai – reikia prisiderinti prie vaiko, kad neišgąsdindamas įpratintum jį prie klasikos.
„Yra labai gerai sukurtų remiksų – Haydno, Beethoveno. Paleidi tokį kūrinį – klauso, galvytėmis linguoja, o tada pasakai, kad tai klasikinis kūrinys, sukurtas prieš du ar tris šimtus metų. Parodai originalą, papasakoji apie kompozitorių, laiką, kai jis kūrė. Reikia prieiti iš kito galo – parodyti tai, kas vaikams patrauklu, o tuomet pristatyti šaknis“, – įsitikinusi pedagogė.
Atrado ukulelę, instrumentą pamėgo ir vaikai
Ieškodama būdų, kaip vaikus įtraukti į muzikos versmę, Ingrida atrado ukulelę.
„Esu viena pirmųjų mokytojų, pamokose panaudojusių ukulelę. Vedžiau atvirą pamoką, suvažiavo mokytojai iš visos Lietuvos. Viena jų buvo Julija iš Valdorfo mokyklos, ji papasakojo, kaip per pamokas groja ukulele. Labai užsikabinau už šios minties, nors rankose šio instrumento nebuvau laikiusi. Nusipirkau, išbandžiau. Lengva, paprasta, nupirkome klasei ukulelių. Visi vaikai gali groti.
Ir suaugę jie galės groti. Pianino prie laužo nenusineši, gitara skambinti sudėtingiau, o ukulelė puikiai tiks“, – aiškino mokytoja.
I. Bučinskienė tikra, kad mokykla turi išugdyti siekį neštis muziką per visą gyvenimą.
„Paauglys juk užmiega su muzika, nubunda su muzika, visur – muzika. Negalime brukti jiems, mūsų manymu, teisingos muzikos. Turime mokyti išgirsti, atsirinkti gerą muziką. Ir tas grojimas, akustinis grojimas padeda išmokti vertinti muziką, išsiugdyti muzikinį skonį, suprasti, iš kur ji atsiranda“, – kalbėjo mokytoja.
Dar vienas svarbus dalykas – muzikavimas moko būti prieš auditoriją, ko dažnam prireiks ateityje.
Vaikai patys nustatė, kokio pažymio nusipelnė
I. Bučinskienė seniai įsidiegusi suminį vertinimą – į mokinio krepšelį subyra uždarbis už kūrybą, už grojimą, už dainavimą, kitus dalykus. Kriterijus, kokia yra kurio darbo kaina, nustatė patys vaikai.
„O kaip vaikai žinos, kiek turi pasistengti, kad gautų tiek, kiek nori? Už ką gausi dešimtuką? Už sklandų perėjimą nuo akordo prie akordo. Aštuntuką ar septintuką pelnysi šiek tiek suklydęs, jei per mažos pauzės.
Dažnai manoma: už muziką gali gauti tik dešimtuką. Yra rimti mokomieji dalykai ir yra muzika. Tai labai skaudina. Jei kas nors atsiverstų ir perskaitytų programą, kiek ten visko yra, tikrai taip nekalbėtų. Man maža laiko per pamoką – tiek turiu vaikams papasakoti, tiek turime padaryti“, – savo darbo virtuvę apibūdino pedagogė.
Ne kartą I. Bučinskienė vedė bendras pamokas su fizikos ir technologijų mokytojais, kitais kolegomis.
„Kažkas nerealaus. Dažnis, taurės, vanduo, tūris. Daugybė bendrų dalykų. Dirbome kartu ir su lietuvių kalbos mokytojais – dainų tekstai, dainuojamoji poezija, romansai, tautosaka. Viskas siejasi. Integravome pamokas su matematikos dalyku. Vienintelis dalykas, su kurio mokytojais kartu nevedžiau pamokų, – chemija. Bet kolegos jau paaiškino, kaip galiu integruotis, tad bus ir tokia pamoka. Pasirodo, viskas įmanoma“, – nenustygdama vietoje pasakojo mokytoja Ingrida.
Ir vėl rinktųsi būti mokytoja
Muzikos mokytojos I. Bučinskienės automobilio bagažinėje visuomet yra riedučiai. Jai patinka ir pačiūžos, dviračiai, šoklieji batai. „Tai yra poilsis“, – sakė Ingrida.
Ne vienus metus ji užsiėmė lengvąja atletika ir galėjo tapti ne muzikos, o fizinio ugdymo mokytoja. Mokiniams Ingrida visuomet pabrėžia, kad lavinti kūną yra labai svarbu, mat tik taip būsi sveikas.
I. Bučinskienė nedvejoja dėl savo pasirinkimo prieš tris dešimtmečius. Pasak jos, tikras mokytojas turi būti pasiaukojęs savo darbui, mylėti vaikus – ar gyvai, ar per nuotolį.
„Turi labai mylėti savo darbą, neskaičiuoti laiko, nuolat mokytis, nebijoti pripažinti, kad ko nors nežinai. Kai pasakai, kad ko nors nežinai, drauge su vaikais ieškai atsakymo, jie jaučiasi tau artimesni, nebebijo pasakyti irgi ko nors nežinantys. Visuomet sakau, kad džiaugiuosi, kai man pasako, kad ko nors nežino. Tuomet aš žinau, kaip ruoštis kitai pamokai“, – kalbėjo mokytoja Ingrida.
Nors ji nelinkusi skaičiuoti, neslepia, kad skaudu, jog neretu atveju mažesnę patirtį turintis mokytojas, besistengiantis, daug dirbantis, besimokantis, gauna menką atlygį.
„Aš jaučiuosi gerbiama. Ir jei vėl reikėtų rinktis, kuo tapti, aš vėl rinkčiausi būti mokytoja. Reikėtų valstybės požiūrio, kad jaunas žmogus norėtų rinktis mokytojo profesiją, kad kokie keturi žmonės konkuruotų dėl mokytojo vietos. Jei atlygis būtų didesnis, taip ir būtų“, – sakė I. Bučinskienė.
