Nuo 2010 metų Ramygaloje „Savos erdvės“ organizuoja juodosios ir raugo keramikos simpoziumus, kuriuose dalyvauja keramikai iš Lietuvos ir užsienio šalių. Šiemet simpoziume „Keramikos ir muzikos sintezė 2021“ susibūrė dešimt keramikų iš skirtingų Lietuvos kampelių ir iš Latvijos. Keramikų simpoziumų siela – ramygalietė Laima Kiškienė.
Ramygalos šviesuolė
Jau nebe pirmi metai kelią į Ramygalą, į keramikų simpoziumą, atranda keramikai iš įvairių Lietuvos miestų bei Latvijos. Ramygala jiems žinoma kaip keramikų simpoziumų vieta, čia kuriami juodosios ir raugo keramikos dirbiniai.
Ramygaloje įsikūręs klubas „Savos erdvės“ nuo 2010-ųjų metų organizuoja tarptautinius keramikų susibūrimus. Jų sielą L. Kiškienę galima būtų pristatyti paprastai: dar viena Ramygalos šviesuolė, keramikė, dailės mokytoja. Be to, Laima gimė ir užaugo Ramygaloje. Ji – ketvirtos kartos ramygalietė.
Svarbus paveldas
Menininkė nuoširdžiai sako, kad jos pašaukimas mokyti kitus.
„Todėl „Savos erdvės“ vykdo edukacijas, veikia neformalaus švietimo būreliai, kultūros paso programos. Tos veiklos man artimos, nes amatai – širdžiai mielas užsiėmimas. Visokių amatų pati moku ir džiaugiuosi, kad galiu kitus mokyti. Man labai svarbus lietuvių tautos menai – autentiškas prosenelių palikimas. Kadangi austi staklėmis nemoku, nors tokią svajonę turėjau, liko keramika, o simpoziumai suteikia galimybę kurti keramiką“, – pasakoja L. Kiškienė.
Molis paklūsta visiems
Pasak keramikos simpoziumų Ramygaloje organizatorės, keramika užsiimti gali ir didelis, ir mažas.
„Molis paklūsta visoms rankoms – didelėms ir mažoms. Sukurti lipdinį gali bet kuris žmogus. Nebūtinai reikia būti menininku arba kūrėju. Kai man žmogus sako, kad nemoka lipdyti, tuojau pat klausiu „Ar bandei iš molio lipdyti?“. Dažniausias atsakymas – nebandė. Tuomet juokauju ir aiškinu, kaip gali sakyti, kad nemoki, jei nebandei. Šis užsiėmimas kuo toliau, tuo populiaresnis darosi. Ypač vaikams patinka molį minkyti“, – aiškino keramikė L. Kiškienė.
Dega dviejų rūšių keramiką
Keramikė L. Kiškienė rodo, kad „Savos erdvės“ turi dvi krosnis keramikai degti.
„Viena krosnis skirta degti juodajai keramikai, o kita – raugo keramikai. Beje, dar turim elektrinę ir dujinę krosneles. Mūsų bazė pilna ir tuo labai didžiuojamės. Yra ir kitokių keramikos degimo formų, bet mums pakanka tai, ką turime. Be to, juodoji ir raugo keramika turi lietuviškas šaknis ir pagal šią keramiką galima atsekti keramikos istorinę raidą. Man labai svarbios lietuviškos tradicijos, todėl ir esu už šias keramikos rūšis“, – didžiavosi keramikos darbais ir tradicijomis L. Kiškienė.
Laukia parodos atidarymo
Jau beveik vienuolika metų į Ramygalą L. Kiškienė iš visų kraštų sukviečia dalyvius į tarptautinius keramikos simpoziumus. Ne išimtis ir šie metai.
„Keramikų simpoziumas prasidėjo vasarą ir dar tęsiasi iki parodos pristatymo. Rugsėjo mėnesį vyks degimo procesas, o paskui laukia paroda. Važiuosime į Biržus, o jeigu nesutrukdys pandeminė situacija, keramikos dirbinius vešime į Latviją. Rugsėjo 26 dieną keramikos simpoziumo paroda bus pristatyta Ramygaloje. Šiųmečiame simpoziume buvo dešimt dalyvių, o simpoziumo pavadinimas „Keramikos ir muzikos sintezė“. Tai jau trečius metus vykdomas projektas“, – pristatė šių metų keramikos simpoziumą L. Kiškienė ir sakė, kad kūrėjai savo darbus siejo su muzika, bet projekto potemė – ritualai.
Bus netikėtų siurprizų
Pasak L. Kiškienės, ritualai muzikoje gali būti įvairūs.
„Muzika keramikoje gali būti ir šnabždesiai, ir vandens čiurlenimas, ir kiti garsai. Kadangi į simpoziumus susirenka meno žmonės, jie sugeba išgauti iš keramikos ir ritualinius garsus. Juk ritualas gali būti ir kavos gėrimas. Manau, kad laukia įvairūs ir netikėti siurprizai, kuriuos pamatysime ir išgirsime parodoje. Beje, į parodos pristatymus kviečiame muzikantus, kurie atliks archaišką muziką. Muzikinis apipavidalinimas turi atitikti projektą“, – įsitikinusi pasakojo keramikos simpoziumų organizatorė ir sakė, kad atvykę nauji dalyviai simpoziumus pradeda lipdydami šaukštą – žmogaus gyvenimo pradžios ir išėjimo simbolį.
Didžiuojasi sodyba
Ramygalietė L. Kiškienė didžiuojasi, kad keramika niekada neišnyks iš jos gimtojo miesto, nes pačiame Ramygalos centre pavyko nupirkti sodybą ir įkurti dirbtuves.
„Įėjau į tą namą ir supratau, kad jis turi gyvuoti toks, koks yra. Užbūrė kiemas, čia tvyranti dvasia. Nuo vaikystės pažinojau sodybos šeimininkus. Jie mane žavėjo darbštumu, seną namą išsaugojo tokį, koks buvo pastatytas 1940-aisiais. Beje, simboliška, kad šitas namas pastatytas ant molio“, – pasakojo dirbtuvių šeimininkė ir sakė, kad sodyba nupirkta 2016 metais.
