47 metų kunigas teologas Alfredas Puško gimė ir vaikystę praleido Ignalinos rajono Gaidės kaime. Šešerius metus nuo 1998-ųjų jis studijavo Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijoje ir įgijo teologijos bakalauro ir religinių studijų magistro išsilavinimą.
Baigęs studijas, 2004–2005 metais A. Puško atliko praktiką Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo parapijoje ir buvo jaunimo sielovados bendradarbis. 2005 metų liepos mėnesį Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje jis buvo įšventintas diakonu ir paskirtas Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato parapijos pastoraciniu bendradarbiu. 2006 m. vasario 18 d. Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas įšventino A. Puško kunigu.
Ramygalos Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonu A. Puško pradėjo dirbti nuo 2017 metų vasaros, o po metų jis kartu administruoja Kėdainių rajone Truskavos Šventosios Dvasios bei Anciškio Šv. apaštalo evangelisto Mato parapijas.
Tai tiek gyvenimo istorijos – kunigo A. Puško kelio iki Ramygalos Šv. Jono Krikštytojo parapijos, kurioje liepos mėnesio viduryje sukaks aštuoneri tarnystės metai.
Pasakojimas apie gimtinę
Kodėl A. Puško pasirinko nelengvą kunigo kelią, kas pastūmėjo tapti dvasininku, Ramygalos klebonas iškart neatsakė. Jis daug mieliau kalbėjo apie gimtinę – Gaidės kaimą.
„Kai pradėjau domėtis savo gimtine, sužinojau, kad 1514 metais Žygimantas Senasis jau mini Gaidės dvarą, kurį dovanojo Mikalojui Radvilai ir davė įsakymą saloje pastatyti medinę bažnyčią. Prie viso turto pridėdamas Drūkšių miestą su apylinkėmis ir Gaidės vietove. Be to, Žygimantas Senasis dovanojo ikoną, kurioje pavaizduotas Trijų Karalių apsilankymas. Šis paveikslas išlikęs iki šiol, ir taip paminimas Gaidės pavadinimas. Gaidės dvaras priklausė karaliaus iždui“, – pasakoja apie savo gimtinę.
„Minima tokia legenda, kad karo metu kariuomenė apsistojo ant kalvos. Tai buvo piliakalnis, ant kurio ir dabar stovi bažnyčia. Beje, pirmoji bažnyčia pastatyta 1712 m., vėliau du kartus perstatyta 1819 m. ir 1883 m. Dabartinė medinė Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia pastatyta 1938 m. Be to, 1908 metais įsteigta valdinė pradinė mokykla. 1921 metų surašymo duomenimis, Gaidėje gyveno 71 žmogus ir visi jie – lenkai.“
Pasiteiravus, kokia Gaidės kaimo pavadinimo kilmė, nes skamba labai jau latviškai, kunigas tvirtina: „Tikrai ne latviškas pavadinimas. Pavadinimas kilęs nuo lenkiško žodžio „gaj“ – „giria“ arba nuo lietuviško žodžio „gaidys“. Kai buvau mažas vaikas, viena močiutė pasakojo tokią legendą. Pasak jos, toje vietoje, kur dabar yra Gaidės bažnyčia, ant kalvos apsistojo nakvoti kunigaikščio Gedimino kariuomenė. Naktį, visiems užmigus ir priešui apsupus, karius pažadino gaidys. Taip laimingai išsigelbėjęs kunigaikštis paliko ant kalvos įrašą apie tą įvykį ir vietovės „gelbėtojo“ pavadinimą.“
Pavardės kilmė – lenkiška
Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonas juokiasi, jog dažnai išgirsta aiškinimą, kad jo pavardė ukrainietiška, o jo šeima – atvykėliai.
„Tada jiems sakau, kad jie patys atvykėliai. Gaidės parapijoje dažniausiai kalbėdavo lenkiškai. Mano tėvai lenkai. Pavardė Puško čia yra dažnai pasitaikanti. Jos lenkišką kilmę rodo galūnė -uško, panašiai, kaip Maniuszko, Kaściuszko. Tariant pavardę, kirčiuojamas pirmas skiemuo. Pagal pavardę netoliese įkurta Pūškų parapija, aptarnaujama iš Rimšės. Pūškos – kaimas Ignalinos rajone, 10 km į pietryčius nuo Rimšės ir 3 km į šiaurės rytus nuo Meikštų, pasienyje su Baltarusija. Labai gražioje vietoje, ant Pūškų piliakalnio tarp ežerų, yra pastatyta Pūškų Švč. Mergelės Marijos Gailestingumo Motinos bažnyčia“, – pasakojo A. Puško apie savo pavardės kilmę ir didžiuojasi, kad Ignalinos rajone yra ir Pūškos kaimas, bet pergyvena, jog Gaidės kaimas ištuštėjo – ten gyventojų nebėra.
Kunigystė – pašaukimas
Pokalbio metu vėl grįžtame prie neatsakyto klausimo, o kas visgi pastūmėjo į kunigystę. Kunigas konkrečiai neatsakė, bet tvirtino, kad paaiškinime labai daug ingredientų.
„Čia tiek ingredientų, kiek kartais jų būna sudėta į košę. Manau, kad daugelis kunigų negalėtų tiksliai atsakyt, kodėl pasuko kunigystės keliu. Sąveikauja labai daug sudedamųjų dalių. Tai yra ir asmeninis pasirinkimas, be to, labai daug įtakos turėjo šeima, kurioje užaugau. Tam turėjo įtakos ir asmenybės formavimasis. Tiksliai atsakyti negalėčiau, bet jei sakoma, kad žmogus – Dievo kūrinys, tai kiekvienam žmogui yra duota paskirtis arba pašaukimas. Atėjęs į šį pasaulį žmogus turi savo misiją. Vienas turi misiją kūrybai, kitas – tarnystei, trečias – dvasiniam dalykui. Manau, kad man buvo duotas pašaukimas ir, jeigu būtų duotas antras, trečias arba šimtasis gyvenimas, nesuabejočiau ir pasirinkčiau tą patį kelią – kunigo“, – tvirtas savo pasirinkimu A. Puško ir sako esąs Dievui dėkingas už suteiktą dovaną.
Atgaivino seną varpą
Kunigas mielai pasakoja ne tik apie tarnystę, apie Dievo pašaukimą, bet ir kitus darbus, kuriuos atlieka tarnaudamas parapijose.
„Tai ir šventovių remontai, tai ir atnaujinti vargonai. Tačiau ypatingas santykis – su bažnyčios varpais. Ramygalos bažnyčioje atnaujinome ir prikėlėme gyvenimui 500 metų senumo varpą bei išliejome du naujus varpus. Be to, sumontuota nauja varpų konstrukcija ir automatinio skambėjimo mechanizmas. Dabar bažnyčios bokšte skamba trys varpai – didysis Margarita-Arkangelas Mykolas, Apaštalas Paulius ir Jonas Krikštytojas. Varpą Apaštalas Paulius savo gimtajai parapijai dovanojo monsinjoras kun. Povilas Miškinis, o varpas Jonas Krikštytojas – mano dovana bažnyčiai“, – aiškina A. Puško.
Meilė varpo skambėjimui
Pasak kunigo, jam nuo vaikystės labai gražiai skambėjo Gaidės bažnyčios varpai.
„Kadangi gimtinė ežerų krašte, tai ir bažnyčios varpų skambesys buvo ypatingas. Todėl ta meilė varpams – nuo pat vaikystės, bet gal daugiau meilės pačiam varpo skambėjimo garsui. Yra ir kitas dalykas. Varpo įkėlimo į bažnyčios bokštą ceremonija, varpo pašventinimas. Tuomet varpas tarsi tampa gyvas – turi savo ypatingą balsą. Varpai tarsi sužmoginami, jiems suteikiami vardai. Žmonėms, kurie myli bažnyčią, varpo skambėjimas mielas“, – teigia Ramygalos klebonas.
