Visą šią savaitę einančiuosius pro Ramygaloje įsikūrusių „Savų erdvių“ kiemą pasitinka muzika. Nedrąsi, dar tik kuriama, mat molis dar tik įgauna savo būsimas formas. Nuo 2010 metų „Savos erdvės“ organizuoja juodosios ir raugo keramikos simpoziumus, kuriuose dalyvauja keramikai iš Lietuvos ir užsienio šalių. Šiemet simpoziume „Keramikos ir muzikos sintezė 2020“ susibūrė 10 keramikų: 3 iš Latvijos bei 7 iš skirtingų Lietuvos kampelių.
Ar bliūdas neskamba?
Kol didžioji kūrėjų dalis prie ilgo bendro stalo kuria lipdinius pagrindiniame namo kambaryje, kiek atitokęs nuo visų, kitose dirbtuvėse, virš žiedimo staklių palinkęs darbuojasi Skirmantas Petraitis, atvykęs iš Merkinės.
„Aš pratęs prie vienumos. Bene visą gyvenimą miške – kur paukšteliai čiulba, briedis praeina, stirna prabėga, šernai kieme duobes išrausia – tad ir dabar vienam dirbtuvėse laikas neprailgsta“, – tikina menininkas.
Prieš daugiau nei penkis dešimtmečius Skirmantas sportinę aviaciją ir siūlymą Aviacijos institute studijuoti konstruktoriaus specialybę išmainė į keramikos mokslus Dailės institute. Tapo laisvu menininku ir vienu ištikimiausių simpoziumų Ramygaloje dalyvių.
„Man čia atostogos. Smagu su žmonėmis pabendrauti, kitus tautodailininkus sutikti. Esu profesionalus menininkas, bet prisitaikiau prie mėgėjų ir tokius paprastus dubenis čia darau, – keldamas juodo molio dubenį sako pašnekovas. – Kur jūs matėte, kad žmogus apsieitų be bliūdo? Kam dovanoju – visi kol kas patenkinti. Iš juodų bliūdų ir aš pats valgau. Ir sakykit, ar bliūdas neskamba?“ – ir pirštu keliskart taukšteli į jau išdegtą dubenį.
Plano, kiek dubenėlių išžies per „Keramikos ir muzikos sintezė 2020“ simpoziumą, Skirmantas neturi. Anot jo, kiekvienas daiktas turi būti atitinkamai gaminamas: lipdymui reikia šamotinio molio su grūdeliais, o jam reikalingas – be grūdelių. Iš kietesnio, liesesnio molio gaminti dubenys ir lėkštės mažiau trūkinėja.
„Patinka man molis. Nuo jo niekuo neapsikrėsi. Juo ir rankas gali plauti, muilo nereikia, – šypsosi vyras. – Kad kūrybai auros nebūtų – taip nenutinka. Neišeina nekurti. Molis ir darbas yra šventas reikalas.“
Mistika šiuolaikiniame gyvenime ir keramikoje
Tam, kad nekurti sunku, pritaria ir keramikė Jolita Šlepekienė.
„Jei įkvėpimas apleidžia, kažkas nepasiseka – suminkai molį ir pradedi iš naujo. Kūryba yra didelis darbas, pasiduoti negalima. Simpoziume mokomės vieni iš kitų. Tas buvimas kartu keičia žmones. Menininkai yra labai darbštūs, jie užsibrėžia tikslą ir bando vis iš naujo, kol padaro tai, ką sumanę. Kiekvienas savo savitumą atnešdami, dalydamiesi su kitais projekto metu įgauname labai didelį kūrybinį postūmį“, – sako ji.
Moters rankose per simpoziumą formą įgaus keturi evangelistai. Anot kūrėjos, tokia religinės temos interpretacija yra ne tik apie tikėjimą, bet skatina žvelgti platesne prasme.
„Jie skleidė tikėjimo tiesas, bet įdomu tai, kad kultūros persipina: žmonių mąstymas kinta, bet mistikos išlieka gana daug. Jei skaitysime bibliją, matysime, kad daug dalykų perimta iš šumerų mitologijos. Jei žiūrėsime šiuolaikinį filmą, pvz., „Žiedų valdovą“, vėl surasime kažkokių mistikos, burtų, tikėjimo atspindžių, keistų būtybių. Manau, kad mano kuriami keturi evangelistai pasiduoda šitai temai.“
Visi evangelistai bus skirtingi: ir formos, ir net degimai skirsis. Pačios evangelijos parašytos skirtingomis kalbomis, evangelistų istorijos skiriasi. Tik kūrinių dydis, planuoja Jolita, bus panašus, kiekvienas skleis kažkokį garsą.
„Darbas didelis, tad laiko gali ir pritrūkti. Bet mes ilgai neiname miegoti“, – šypsosi pašnekovė.
Greta jos švilpiančią lapės uodegą formuojanti keramikė Skaidrė Račkaitytė iš Anykščių pritariamai linksi ir sako, kad kūrybinės fantazijos sklando ore, jas tereikia pagauti. Pašnekesio metu dailindama dubenį, ji rodo į jau sukurtus grojančius paukščius, varlę.
„Šiemet kūryboje skleidžiasi naujos idėjos ir kažkas panašaus, ką pernai darėme, ko nespėjome pagaminti, arba kartojama tai, ką norėjosi sukurti geriau, – sako du dešimtmečius iš molio kurianti menininkė. – Molis džiugina. Tai medžiaga, kuri klauso. O kam nesmagu, kai jo klauso? Su medžiu, su akmeniu reikia vargti, priversti jį. O čia kaip pamygi – taip ir yra. Malonumas liesti, malonumas gaminti.“
Viena trečioji projekto
Anot projekto iniciatorės ir organizatorės, „Savos erdvės“ įkūrėjos Laimos Kiškienės, būsimų kuriamos ekspozicijos lankytojų laukia netikėtumas. Šiemet keramika, prakalbinanti muziką, bus ne tik daili, bet ir praktiška. Kuriami muzikos instrumentai – indai: galima ir maistą sudėti, ir muziką išgauti.
„Taip pat darželinukai bus kviečiami, kaip ir pernai, lipdyti muzikos instrumentus. Tačiau šiemet jie prisidės prie pasakos kūrimo, kurioje pasirodys kaip atlikėjai. Pasirodymas planuojamas rugsėjį, kai viskas bus išdegta“, – pasakoja Laima.
Norima, kad darželinukai keramiką pažintų, suprastų, atrastų ir pamiltų, taip puoselėjant ilgametes keramikos tradicijas Ramygaloje.
„Lipdymas – tik pirmas žingsnelis. Rugpjūtį degsime molį, o rugsėjį būtent Ramygaloje ir bus pristatyta simpoziume sukurta ekspozicija, pirmąsyk viešai atverstas darbų katalogas, bus muzikuojama keramikiniais kūriniais. Vėliau pristatyta paroda keliaus iš vienos Lietuvos ekspozicijų salės į kitą. Mūsų po Naujų metų jau laukia Biržuose“, – pasakoja Laima.
„Savose erdvėse“ menininkai ir gyvena, ir kuria. Šiemet palankias tam sąlygas sukurti padėjo Lietuvos kultūros taryba bei Panevėžio rajono savivaldybė.
„Simpoziume yra galimybė atsiriboti nuo buities, nesiblaškyti rūpesčiuose ir atsiduoti kūrybai. Čia pat ir miegame, ir kuriame. Per metus vieni kitų pasiilgstame, todėl ir nukenčia miegas: reikia ne tik kūrinius sulipdyti, bet ir gyvenimiškas aktualijas aptarti, lietuviškas ir latviškas dainas išdainuoti.“
