17 C
Panevėžys
Pirmadienis, 19 balandžio, 2021

Projekte – ir kūrybinės naujovės, ir neįprastos sutiktuvės

AutoriusJPFotoASMENINIS ALBUMAS, ORGANIZATORIŲ

Projekto „Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūna NEVĖŽIS“ sezonas prasidėjo neįprastai. Pirmąkart gyvavimo istorijoje tekstų autorius iliustruoja juos savomis fotografijomis. Roką, kaip kūrėją, pastebėjo Kazimiero Paltaroko gimnazijos mokytoja Ramunė Nefienė.

Negana šitos naujovės, Adelinos Kofman iš Vytauto Mikalausko menų gimnazijos piešinys labai harmoningai papildo Roko esė laisvės tema.

O Gabija iš „Šaltinio“ progimnazijos šiandien „tribūnoje“ su pluoštu miniatiūrų ir poezijos bandymu. Ją globoja mokytoja Izolda Pakalnienė.

Šįkart „Vilties“ progimnazijos mokytoja Audronė Tichanavičienė pasiūlė susipažinti su Julija, rašančia meilės lyriką. Skaitytoją suintriguos Gintarės iš Juozo Miltinio gimnazijos filosofinės poezijos bandymai. Šią kūrėją pastebėjo mokytoja  Ramutė Matusevičiūtė.

Pradėkime naująjį sezoną, laukdami „Almanacho 2020“ sutiktuvių šventės. Tiesa, pasitiksime irgi neįprastai. Bet – pasitiksime! Jis jau spaustuvėje.

Gabija Kairytė (7 kl.)

G. Kairytė.

„Aš  esu Gabija. Labai mėgstu skaityti ir rašyti. Dažniausiai rašau apie viską, kas aplinkui mane: gamtą, žmones. Visais savo darbais stengiuosi perduoti emociją, kurią tuo metu jaučiu – laimę, pyktį, smalsumą…“

Paukštis 

Mažo paukštelio skrydis… jis lėtas, ramus. Mažytis paukštelis neturi kur skubėti. Plasnoja jis vaizduotės sparnais lengvais. Jam rūpesčių nėra, jo veide visad spindi šypsena. Mąsto jis apie gyvenimą … kaip nuostabu! Bet mažas paukštelis nepatyręs, trapus… Jo viltį sugriauti gali vienas žodelis. Jo tikėjimą meile gali sugriauti vienas vienintelis veiksmas. Mažasis paukštelis dar daug ko nematęs… Ir turbūt dar ilgą laiką nepraregės, o paukščiai, išdidūs, subrendę, mąsto, koks kvailas paukštelis… Nežino jis nieko, koks tas gyvenimas. Nežino jis, kad egzistuoja ne tik laimė ir meilė, bet ir išdavystė bei skausmas. Nežino jis, kad ne visada šalia jo skris kiti paukščiai. Ne visada padės jam, pamaitins. Ateis laikas, kai paukštelis bus visiškai vienas ir taip šventai meile nebetikės. Jo vaizduotės sparnai suduš į šipulius. Išbarstys paukštelis juos po visą pasaulį. Išnyks paukštelio tikėjimas laime. Nebetikės paukštelis niekuo, tik vienatve. Tada žinosi, kad tai nebe paukštelis, o jau suaugęs, visko matęs ir dar daugiau prityręs paukštis.

Saulės peizažas

Ryto peizažą nutapė saulė… Uždėjo ji rasą smulkią ant žolės. O debesys sugrojo švelnią lietaus melodiją… Pažadino ji ir mane. Lietus į langą tyliai pabeldė… Pasiteiravo, kaip aš gyvenu. Ir toliau trumpo gyvenimo vaga keliavo, kol pasiekė žemelę Lietuvos. Žemelė lietų šiltai pasitiko, paguldė, sušildė ir lašeliai ramiai sau užmigo. O rasotos žolės iš šalčio drebėjo. Žvarbusis vėjas dainas joms kuždėjo. Jis žoleles nuramino, pasūpavo ir išdžiovino. Pabudo ir paukšteliai… Iš pačio ryto daineles giedot pradėjo. Savo giesmėm paukštukai žmones sužavėt norėjo, bet ne visi jų pastangas pastebėjo… Pabudo ir gyvūnėliai, nuo pat ryto puotas kėlė. Ir taip po truputį rytą paslaptingoji gamta pradėjo, o su ja ir aš atsikėliau…

Nakties pamąstymai

Dienos židinys užgeso… nakties viltis į langą pabeldė. Naktyje pamatyt kažką sunku. Ji viską užgobia savo neapsakomu grožiu. Ji išjungia šviesą mūsų languose. Ji užmigdo kiekvieną, net mažą, padykusį brolį, kuris sako, kad sapnuot dar nenori. Po truputį naktis ramybę į kiekvieno langus atneša. Savo tamsiais kailiniais man širdį apglėbia. Naktelė tamsą suteikia ne be priežasties. Ji ją atneša, nes nori, kad mes stengtumės viską įžiūrėti. Nes svarbiausia pamatyti tą mažą dalyką, kuris iš pradžių gali atrodyti be reikšmės. Tačiau maži dalykai sudaro kiekvieno gyvenimą. Be jų nebūtų vilties, be jų nebūtų džiaugsmo, nebūtų ir meilės… Jei visai nepastebėsim trapių smulkmenų, nepastebėsim ir viso gyvenimo.

Man įdomu

Neapsakomoj aukštybėj, kur mėnulis kabo, kur saulė miega, debesys šneka… Įdomu man, ką jaučia žvaigždės ir saulė danguje? Apie ką jos galvoja? Ar šalta, ar karšta joms ten? Ar ne per liūdna vienoms beribiame danguje? Ką veikia naktį saulė? Ar miega ji, ar dirba? O gal jos pagrindinis darbas nušviest pasaulį didį?.. O mėnulis.. Tas vargšelis vienas būna. Jam turbūt labai niūru ir liūdna… Neturi jis nei draugų, nei šeimos. Nemato jis šviesos ir nejaučia šilumos. Dangaus gyventojai daug ką nuo mūsų slepia.. Ką veikia, ką šneka, ar sunku jiems, ar lengva? Ar tamsa, ar šviesa jiems labiau patinka? Ar patinka gyvent gyvenimą didingą?

***

Kai pasižiūri į beribį vandenyną,

Jis tartum užburia tave…

Jūros ošimas kaip meili melodija,

Tyliai skamba širdyje…

 

Kai stoviu prieš tave,

Didingoji jūra, tu užburi mane

Savo melodingosiomis dainomis

Ir grakščiaisiais šokiais.

 

Tu tartum karalienė,

Kuri valdo žemę,

Kuri rūpinasi visais,

Ir nei vieno neapleidžia.

 

O kai saulė leidžiasi,

Tu nusidažai gražiausiomis spalvomis.

Atrodo, lyg apsirengi puošniausią suknelę

Ir išsiruoši į spalvingą pokylį.

 

Bet kai ateina naktis,

Ir tau, jūra, reikia pailsėti.

Kartais vėjas neduoda tau ramybės,

Tačiau tu susidraugauji su juo ir ramiai sau užmiegi…

 

R. Šimukauskas.

Rokas Šimukauskas (10 kl.)

„Rokas, atidžiai įsiklausydamas į pasaulį, stengiasi įžiūrėti jo šviesą ir tamsą. Vaikinui atsiradęs vidinis poreikis kuo daugiau užfiksuoti, atverti sau ir kitiems virto meninės fotografijos ir poetinės kūrybos bandymais,“ – mokytoja Ramunė Nefienė.

 

Tik neatmerki akių

 Mes it naktiniai drugiai lekiam į šviesą

Tamsią ir šaltą, netikrą

(kažkieno) grubiai padirbtą

 

Tad užmerki akis

Ir pajuski tamsą savy

Kaip ji tyliai mirga minty

 

Tik neatmerki akių

Nes viskas aplinkui netikra

Tai tik iliuzijos tavo svajų

 

Tik neatmerki akių

Nes šalia praraja

Ir man baisu, kad krisi į ją

 

Tik neatmerki akių…

Vienatvė.

Gyvenimo maratonas

 

Pasigirsta pistoleto šūvis

Ir nubėgu aš pirmyn

Girdžiu kaip džiūgauja minia

Tai mano valanda

 

Bet jau plojimai rimsta

Ir mano jėgos silpsta

Šauksmas sklinda man per petį

Vis tolyn į gūdžią naktį

 

Tai varžovai veržiasi į priekį

Nebe laikas ašaras lieti

Tad išleisiu įtūžį pašėlti

Ir pirmyn į tolius lėkti

 

Bėgu aš link finišo tiesiosios

Tolimos ir paslaptingos

Nebijau ir pralaimėti

Man svarbiausia finišą pasiekti…

 

Ką man reiškia laisvė?

Laisvė. Tai žodis, kuris dažnai skambėdavo mūsų mintyse per pastarąjį pusmetį, kai patyrėme daugybę suvaržymų ir apribojimų. Todėl teko persvarstyti pačią laisvės sąvoką. Manau, kad daugelis vis vien pakartotų stereotipinį atsakymą, jog laisvė – tai galimybė daryti ką nori, būti nepriklausomam nuo kito. Tačiau manęs šis apibrėžimas neįtikina.

Beveik visi žmogaus siekiai yra susieti su kitais žmonėmis. Mano prosenelis mėgdavo sakyti: „Tavo laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito nosis“. Ir čia kalbėjo ne apie vergiją ar karus (mes visi puikiai žinome, kad kelių kartų išvargti pasiekimai gali būti prarasti vienu trumparegio prezidento plunksnos ar tuščiagarbio generolo kardo rėžiu).  Manau, prosenelis norėjo pasakyti, kad įgyvendindami savo svajones, nepažeistume kitų laisvės.  Taip, egzistuoja įstatymai, kurie reguliuoja tokias situacijas. Tačiau tai reiškia, kad aukščiau pateiktame apibrėžime trūksta  svarbios dalies.  O toks nepilnas požiūris į laisvę veda egoizmo ir nepagarbos aplinkiniams keliu.

Savanaudiškas tikslų siekimas žlugdo žmogų, jo dvasiniame pasaulyje atsiveria bedugnė. Bedugnė tarp žmogaus ir bendruomenės. Laisvė – tai kova. Pirmiausia su savimi, savo vidiniais demonais, aistromis, troškimais ir kitomis mus supančiomis pagundomis. Man regis, laisvę galima palyginti su vaikščiojimu plonu ledu – žingsnelis ne ten ir žmogus paskęsta priklausomybių bei geismų liūne. O pagundų apstu, kur tik pažvelgsi. Jau banalūs, bet dėl to ne mažiau pavojingi pavyzdžiai – telefonas ir socialiniai tinklai. Be jų negalime žengti nė žingsnio ar praleisti dienos nepasitikrinę Facebook‘o bei kitų medijų. Mes tampame savo įpročių vergais. Atrodo, kad viskas vyksta pagal mūsų valią, bet iš tiesų it nemąstančios mašinos sukamės priklausomybės rate. Laisvas žmogus privalo sugebėti atsispirti tokioms pagundoms. Jei žmogus tampa savo troškimų įkaitu, kaip jis gins savo šalies laisvę, kai pavojus iškils ne tik jam, bet ir aplinkiniams? Tokius žmones lengva valdyti, jais manipuliuoti. Aš bijočiau gyventi tokiame pasaulyje.

Man labai patiko, kaip apie laisvę nuo priklausomybių kalbama Harper Lee knygoje „Nežudyk strazdo giesmininko“. Čia pateikiamas misis Djuboz pavyzdys. Moteris ilgai ir sunkiai sirgo, daug metų vartojo morfijų skausmui malšinti ir būtų mažiau kentėjusi, jei būtų gėrusi morfijų iki paskutinės dienos. Tačiau ji norėjo numirti niekam nevergaudama. Todėl atsisakė vaisto, kuris palengvintų kančias. Laisvas žmogus negali būti kieno nors vergas. Tačiau taip pat jis negali būti ir savo priklausomybių vergas. „Aš nežinau narsesnio žmogaus“, – taip vieno iš pagrindinių veikėjų lūpomis moterį apibūdina  autorė. Kiekvienam palinkėčiau tokio laisvės suvokimo. Ir tokios stiprybės, kad pasiektų savo laisvę. Bent jau poniai Djuboz tai pavyko – ji mirė laisva, kaip kalnų vėjas. Tikiuosi, kad man nereikės nugyventi aštuoniasdešimt metų ir susirgti nepagydoma liga, kad įgyčiau tokį laisvės supratimą. Ir valią jos pasiekti.

Jei žmogus sugeba įveikti save, jis gerbs ir vertins kitų laisves bei teises. Nebaisūs  bus jokie išoriniai apribojimai. Pastarieji tik suteikia naujų, ekstremalesnių progų tobulėti, išbandyti save. Pavyzdžiu čia galėtų būti pavasarį įvestas karantinas. Kiekvienas galėjome praleisti daugiau laiko su šalia esančiais žmonėmis, išmokti naudotis kompiuteriu, susitvarkyti kambarį, perskaityti seniai pradėtą knygą ar pagerinti kūno fizinę formą. Žodžiu, nuveikti kažką naudinga ir prasminga. Tačiau taip pat turėjome „laisvę“ nieko neveikti. Ir gavome progą susipažinti su pačiais savimi – tinginiais („norėsiu – ir nesikelsiu“), nevalomis („nesitvarkysiu – ir kas man ką padarys“), egoistais („galiu vieną kartą padaryti, ką noriu?“), priklausomybių kamuojamais („kiek jau čia pabuvau prie to kompiuterio“, „ai, suvalgysiu dar vieną saldainį“). Ir galimybę pasirinkti, ką su visu tuo daryti. Mes turime aiškiai suvokti pasaulio tvarką, savo vietą jame ir ką galime padaryti, kad čia būtų gera gyventi.

Jei žmonės patikės, kad gali pakilti virš savo egoizmo ir silpnumo, jie iš tiesų taps laisvi. Taip neatsitiks pernakt, bet kaip sako Harper Lee, kartais reikia stoti į kovą, net jei žinai, kad pralaimėsi. Tik taip galėsime pažiūrėti sau ir savo artimiesiems į akis.  Tik taip galėsime gyventi ir kurti pasaulį tokį, kokį norime palikti ateities kartoms, o ne tokį, kokį bijome palikti.

 

G. Petruokaitė.

Gintarė Petruokaitė (10 kl.)

„Kurdama pasaulį perdarau savaip. Keičiu jo spalvas, formas, galiu pažvelgti iš man vienai suprantamo taško. Dėl to kūryba man lyg atgaiva po ilgos dienos ir pabėgimas nuo nuobodulio…“

 

Piktieji

Puikybės dūmų apakinti,

Tūžmasties vyno apsvaiginti

Svirduliavo šešėliai per pasaulį

Ir žvalgėsi dar nesuteptų.

 

Jie gviešėsi tyrųjų sielų

Su žvaigždėmis akyse,

Su aušros spinduliais plaukuose,

Su švelnumo rasa širdyse.

 

Jie laukė – gal ateis paguoda

Iš aukso upių ir miškų sidabro…

Tačiau buvo per akli, kad pamatytų,

Jog šviesą temdo jų pačių šešėliai.

 

Žvaigždės

Tamsioje kaip rašalas padangėje,

Žybsi žiburiai sidabro.

Kas tai? Deimantai? Žarijos?

Ar mirusiųjų akys, žvelgiančios iš viršaus?…

 

Jos nei rauda, nei pyksta.

Bejausmės lyg ledas.

Jos tik mato, bet nei girdi,

Nei užjaučia, nei ilgisi gyvenimo žemėje.

 

Liudininkės tamsos ir šviesos,

Stebėtojos gero ir blogo,

Jos ilsisi glėbyje dievų,

Dievai ilsisi jų amžinajam žvilgsnyje.

 

Įkvėpimas

Švelnūs instrumento klavišai,

Dailios, laibos rankos.

Nuodėmingai patraukli melodija

Sūpuoja lyg jūra laivą.

 

Tai himnas narsiems,

Odė besikaunantiems,

Baladė mylintiems

Ir rauda kenčiantiems.

 

Tai gyvos širdies aidas,

Neišpuoštas kvailio auksu,

Nepridengtas klouno kauke…

Akimirka, gimdanti amžinybę.

 

J. Daugytė.

Julija Daugytė (8 kl.)

„Nuo vaikystės mėgstu meną.  Jau šeštus metus lankau dailės mokyklą. Dievinu ir įnirtingai tapyti, ir smulkiai piešti detales. Neseniai pamėgau poeziją, man tai atpalaiduojantis minčių liejimas. Taip pat mėgstu aktyviai leisti laiką. Plaukimas, čiuožimas, slidinėjimas, buvimas gryname ore su draugais ir kitos veiklos yra neatsiejama gyvenimo dalis“.

 

Pokytis

Buvau sudeginta liepsnų,

Bet tik taip galėjau toliau laukti.

Žinau, jaučiu, kad esi arti.

Taip kaip ir aš, nepaisant nieko, išlieki šalia.

 

Kažko išmokau iš gyvenimo,

Kažko iš pragaro ugnies.

Gal ir iš to, kad paliko mylimi žmonės.

Užtat dabar galiu stovėti galvą iškėlusi aukštai.

 

Net pliaupiant lietui

Randu artimą sielą.

Ir ji taip garsiai klykia.

Tai primena praeitį.

 

Lyg lašas vandenyne,

Lyg sniegas tropikuose,

Meldžiuosi, kad pavyktų.

Bet tai kaip taifūnas Atakamoje.

 

Nenoriu švaistyti laiko.

Jei liko kelios valandos,

Noriu prisiglausti arčiau,

Nes Tu kaip nuosavas rojus.

 

Per vėlu verkti,

Per vėlu gailėtis.

Emocijos pasiekė nulį,

Ir toliau krenta žemyn…

 

Taip lemta

 

Likimų susikirtimai ne beprasmiai.

Kažkas tai numatė

Ir dabar nori

Atverti mums akis.

 

Nėra daugybės sutapimų

Su vienoda pabaiga,

Kai pasaulį padaliję perpus,

Susitinkam dienai nesibaigus.

 

Vienas, du

Ir mūsų širdys tampa vienu,

Meilę skleidžiančiu aparatu.

Bet vis dar priešinamės.

 

Dangus perskirtas pusiau,

O Tu žiuri į mano pusę.

Lietaus upės sruvena po kojomis

Ir nervingai sukasi mintys.

 

Prieini arčiau.

Apsimetinėji, kad vis vien.

Bet tyliai ištari:

„Tu atrodai nuostabiai!“

 

Pasirodo, nesi toks siaubingas.

Nors nesi panašus į nieką kitą,

Jaučiuosi, lyg pažinočiau Tave

Jau šimtmetį.

 

Didinga meilė

 

Ar meilė gali būti nemirtinga?

Ar tai gali būti tikra?

Nuo pirmos akimirkos, kai tave išvydau,

Pasąmonėje sukosi šis klausimas.

 

Sau nedrįsau to pripažinti.

Melavau daug kartų,

Bijojau išduoti savo jausmus.

Kaip galėjau atiduoti viską pirmajam pasitaikiusiajam.

 

Baimė atėmė mūsų laimę.

Nežinau, kas būtų buvę,

Bet dėl vieno esu tikra.

Paaukosiu viską dėl amžinybės katu su Tavimi.

 

Amžius kentėjau,

Nebuvau patyrusi tikrųjų jausmų.

Ir vieną dieną pamačiau spindulėlį,

O dabar maudausi šilumos jūroje.

 

Viena akimirka verta

Kiekvienos agonijos, pilnos dienos.

Kad ir kaip sunku,

Niekas neprivers manęs gailėtis.

 

Šaltis

 

Tik nereikia ašarų,

Šitame pasaulyje

Viskam savas laikas.

Bet kas bus, kai jis ateis?

 

Tik nepriglausk

Mano ledinės širdies

Prie savos,

Kai ji taip liepsnoja.

 

Susimaišei savo mintyse,

O kelią atgal surasti nelengva.

Ir į pasaulį dabar žiūri kitaip,

Tarsi nebūtum jo pažinojęs.

 

Tau atleidau seniai,

Apsieikim be sudaužytų širdžių.

Jos lyg stiklo šukės

Raižo iš vidaus.

 

Permirkau liūdesy.

Ir rožėse spyglių daugiau

Nei žiedų.

O žodžiai seniai baigėsi…

 

Taip nutinka,

Kad laimė ir pyktis

Nuomoja vieną butą,

Ir kaimynai jų nemėgsta.

 

Nusivylimas

 Kodėl Tu nesuteikei meilės,

Kurią žadėjai dienai prasidėjus?

Žodžiai verčia pasijusti

Paliktai viduryje… niekur.

 

Atsikeliu ir vėl esu viena.

Marškiniai permirkę druskos tirpale.

Lauk mano skambučio,

Kai tik naktis nuleis užuolaidas.

 

Tereikėjo kelių žodžių

Ir visą pasaulį būčiau paklupdžiusi.

Bet dabar dėl Dievo meilės

Užtilk nors minutei.

 

Norėjau herojaus,

Kuris kovotų už mane.

Bet likusi stovėti kryžkelėje

Herojumi tapau pati sau.

 

Dar truputį ir galėsiu sudeginti viską iki pamatų.

Neliks net ženklo,

Kuris primintų išdavystę.

Lėtai priprasiu būti mylima iš naujo.

Bet kada siųskite kūrybą adresu: [email protected]

Kopkite į savo tribūną!

Galima teirautis tel. 8 688 75727


Palikti komentarą

* JP.lt už komentarų turinį neatsako. Už komentarus atsako juos paskelbę skaitytojai. JP.lt pasilieka teisę šalinti necenzūrinius, nekultūringus ir neetiškus skaitytojų komentarus, kaip ir tuos, kuriais skatinama visuomenės grupių nesantaika, šmeižiami ar įžeidinėjami žmonės, o duomenis apie tai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka perduoti teisėsaugos institucijoms. JP.lt skatina komentuoti atsakingai ir gerbti kitų skaitytojų nuomonę.


PANAŠŪS STRAIPSNIAI

Panevėžiečius kviečia į pokalbį su poetu, dramaturgu, eseistu, prozininku G. Grajausku

confident-noyce

G. Petkevičaitės–Bitės biblioteka kviečia į virtualų renginį

confident-noyce

Aplinkosaugininkai atlieka tyrimą dėl Nevėžyje nugaišusių žuvų

confident-noyce

Naujausi straipsniai

Šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Sutikti Skaityti daugiau