Gegužės 7-oji – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Ta proga norime pasidžiaugti, kad Panevėžio rajone gimė ir užaugo daug puikių žurnalistų, dirbančių įvairiuose Lietuvos žiniasklaidos kanaluose.
Darbai praturtina
Arneta Matuzevičiūtė – LRT žurnalistė, kilusi iš Daukniūnų. Čia pat ji vadovauja ir Paįstrio kultūros centro Daukniūnų padaliniui. Savame krašte, kaip tikino mergina, laikas slenka kur kas lėčiau nei sostinėje, todėl ir suspėti galima kur kas daugiau.
„Labai įdomu stebėti čia vykstantį gyvenimą ir lyginti jį su sostinės. Vilniuje – neįmanoma neskubėti: pats miestas diktuoja tau ritmą, į kurį tarsi jau pavėlavai. O grįžusi į gimtą kraštą pastebiu, kad ir nuveikiu, ir noriu nuveikti daugiau. Čia per pusdienį spėju aplankyti tris skirtingas Panevėžio rajono gyvenvietes, kur vis koks reikalas atsiranda, ramiai apeiti Laisvės aikštę miesto centre, o vakarą praleisti šnekučiuojantis su tėvais namų virtuvėje. Čia labai daug erdvės ne tik idėjoms gimti, bet ir jas įgyvendinti“, – pasakojo jaunoji žurnalistė.
2021-ųjų gruodį mergina šventė darbo Daukniūnų padalinyje 10-ies metų sukaktį. „Visus tuos metus kas savaitę grįžtu į Panevėžio rajoną. Čia rūpinuosi renginių organizavimu, projektų rengimu ir įgyvendinimu. Mano darbai vienas kitą papildo, praturtina: jei nebūčiau iki tapdama žurnaliste dirbusi Panevėžio rajono kultūros įstaigoje, nebūčiau pažinojusi skirtingų žmonių gausos, kurių darbus jau teko arba dar teks plačiau viešinti; jei nedirbčiau žurnaliste – gal galvoje mažiau idėjų renginiams, kūrybinėms iniciatyvoms kirbėtų“, – tikino Arneta.
Įkvėpimo šaltinis
Laisvai samdoma žurnalistė bei LRT radijo laidos „Pasaulio 5“ vedėja Živilė Raškauskaitė apie savo gimtąjį Gegužinės kaimą taip pat atsiliepia ypač šiltai. „Ši vieta man visada buvo ir bus – įkvėpimas, vieta, kur pavyksta rasti atsakymus į visus klausimus, kur visada gera grįžti ir visada esi laukiama“, – sakė ji.
Laidoje „Pasaulio 5“ žurnalistė kiekvieną savaitę kalbasi su politologais, analitikais iš viso pasaulio įvairiomis užsienio politikos temomis. „Be to, su NVO „Media4Change“ komanda kuriame naują žurnalistikos platformą Bendra.lt. Man tai labai įdomus pokytis, suteikiantis galimybę iš užsienio naujienų srauto pasinerti į Lietuvos problemas. Daug kalbame apie žmogaus teises bei temas, kurioms nelieka vietos greitai besikeičiančiame naujienų sraute didžiuosiuose portaluose“, – paaiškino mergina.
Dainora Pankūnė – Delfi.lt žurnalistė, kilusi iš Miežiškių. Čia ji lankė mokyklą, būrelius, o daugeliui rajono gyventojų pažįstama Miežiškių viešosios bibliotekos bibliotekininkė Violeta Karklytė – jos mama. „Dalį mokyklos mokiausi Miežiškiuose, o vėliau baigiau Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnaziją. Labai didžiuojuosi savo mama. Ji dirba vietinėje bibliotekoje ir yra inicijavusi Senovinių eglutės žaisliukų muziejų. Miestelyje ir Panevėžyje susipažinau su daugybe puikių žmonių bei turiu gerus prisiminimus. Tačiau mano visa širdis, kalbant apie gimtąjį kraštą, yra Biržuose. Ten aš leidau vienas geriausių savo dienų – vaikystę, paauglystę, laisvadienius ir atostogas: pas močiutę ir pusbrolius. Iš ten kilę ir nemažai mano draugų. Myliu Biržus ir jaučiu jiems didelius sentimentus“, – atskleidė Delfi.lt žurnalistė.
Vingiuotas kelias
Merginų pasiteiravus apie tai, kada jos ėmė svajoti apie žurnalistiką, nuskambėjo skirtingi atsakymai. Arnetą mintis apie tokį darbą aplankė šešiolikos. „Tuomet gimimo dienos proga iš draugų net gavau diktofoną, kurio įrašai likdavo nedidelėse kasetėse. Dėstyti mintis man sekėsi visada, todėl neretai klasėje mokytojai tekstus skaitydavo garsiai, kaip pavyzdinius, tačiau kaip užgimė susidomėjimas žiniasklaida – negaliu pasakyti. Tai buvo įvykių ir gyvenimo pasirinkimų seka, atvedusi į šią profesiją“, – sakė LRT žurnalistė.
Baigusi mokyklą, Arneta savimi suabejojo, mat stojant į žurnalistiką, reikalingas stojamasis egzaminas. „Maniau žinanti per mažai ir stojamieji atrodė baugiai. Taigi, mano kelias į žurnalistiką tapo kiek labiau vingiuotas nei daugumos žurnalistų“, – juokėsi ji.
Mergina tuomet įstojo į politikos mokslus Mykolo Romerio universitete ir tuo pačiu metu ėmė dirbti Panevėžio rajono Paįstrio kultūros centre Daukniūnų padalinio vadove. Kiekvieną ten organizuojamą renginį reikėdavo aprašyti, o tai, kaip tikino Arneta, jai sekėsi neblogai.
„Tekstų gausėjo, o dėl jų viešinimo teko nemažai bendrauti su Panevėžio rajono laikraščiu „Tėvynė“. Ryšys tapo itin draugiškas, tad sykį parašiau laišką prašydama dalytis pastebėjimais apie mano rengiamus tekstus, komentuoti, taisyti ne tik gramatines, bet ir stiliaus klaidas. Taip pradėjau rašyti „Tėvynėje“ ne tik apie Daukniūnų ar Paįstrio kultūrinius įvykius, bet apie viską rajone“, – apie pirmąją patirtį žurnalistikoje pasakojo iki šiol su „Tėvyne“ draugaujanti kolegė.
Tačiau, dar nebaigusi politikos studijų, ji sumanė išnaudoti galimybę studijuoti nemokamai, tad užpildė prašymus į tas programas, kurios atrodė labiausiai susijusios su kūrybiniu rašymu. „Taip tapau Vilniaus universiteto leidybos programos bakalauro studentė. Kadangi itin sužavėjo atsakomybės „Tėvynės“ laikraštyje, jau numaniau, kad baigusi šį bakalaurą, stosiu į žurnalistikos magistrą. Taip ir buvo. Tad studijuodama universitetuose užtrukau dešimt metų. Maždaug pusę to laiko truko pažinti pačiai save, suprasti, koks karjeros kelias man priimtiniausias, o prie priimtų sprendimų labai prisidėjo ir „Tėvynė“, – atviravo Arneta.
Žurnalistų „galia“
Živilę mintis apie žurnalistiką aplankė jau aštuntoje klasėje. „Man patiko rašyti, buvau smalsi, dalyvavau įvairiose užklasinėse veiklose ir dažnai atrodė, kad yra problemų, apie kurias mažai kalbama arba kurios ne itin teisingai sprendžiamos. Atrodė, jog pasaulyje yra labai daug procesų, apie kuriuos mažai žinome. Tuomet maniau, kad žurnalistai turi „galią“ kalbėti apie nutylimus aspektus, gilintis į pasaulinio lygio problemas, jas viešinti. Tad galvojau, kad žurnalistai gali prisidėti prie geresnės visuomenės kūrimo, todėl ir pasirinkau žurnalistiką“, – tikino mergina.
Tiesa, ji, kaip ir kitos mūsų herojės, neskubėjo stoti į žurnalistikos studijas. „Pirmiausia baigiau sociologijos studijas Vilniaus universitete. Toks buvo mano planas: baigti sociologijos studijas, įgyti daugiau žinių apie tai, kaip veikia visuomenė, o tada stoti į žurnalistiką. Taip ir gavosi. Žurnalistikos magistrą baigiau Misūrio universitete.“
O štai Dainora apie žurnalistiką visai nesvajojo. „Lietuvių kalba mokykloje sekėsi visai neblogai. Kadangi mama dirba bibliotekoje, aš visuomet augau tarp knygų – galbūt tai ir išugdė meilę literatūrai. Baigdama mokyklą pasirinkau geografijos studijas, vėliau – politikos mokslus, kurie ir atvedė mane į žurnalistiką. Čia išbandyti jėgas man pasiūlė mano dėstytojas Benas Brunalas, kuriam už tai esu iki šiol dėkinga. Pradėjusi dirbti naujienų agentūroje ELTA, vėliau atsidūriau ir Delfi.lt“, – tvirtino miežiškietė.
Darbo ypatumai
Arneta save žurnalistikoje išbandė įvairiose srityse: rašė laikraštyje, naujienų portale, fotografavo, vedė laidas radijo stotyje „Pulsas“, o dabar rengia reportažus LRT televizijoje ir radijuje.
„Visos šios žiniasklaidos formos labai skirtingos, bet ir panašios. Visose žurnalistas turi surinkti informaciją, perleisti per save ir paversti sklandžia trumpa istorija, kurią išgirdęs, perskaitęs, pamatęs žmogus galėtų susidaryti savo nuomonę. Tačiau pašnekovus kalbinant laikraščiui, pokalbis gali trukti ir kelias valandas, nes ruošiant tekstą svarbu detalės, dar negirdėti faktai. Kalbantis radijo laidoje – svarbu nesijaudinti pačiam, nes pašnekovas tai jaučia ir ima nerimauti, o klausimus pateikti reikia taip, kad atsakymai būtų kuo platesni ir vestų nuo vieno aspekto kito link. Rengiant televizijos reportažus daug dėmesio skiriama ne tik klausimų pateikimui, bet ir vaizdui, kaip reikės pasakojimą iliustruoti, tad ne visos temos yra palankios ar tinkamos. Radijo reportažuose svarbu apgalvoti ne tik būsimą pašnekovą, temą, bet ir erdvę, kurioje įrašas bus daromas: jei bus kalbama apie traktorius, būtų gerai, kad kur nors fone vienas jų ir burgztų“, – paaiškino Arneta.
„Kas kartą bendraudamas su vis kitu žmogumi, turi prie jo prisitaikyti, bet tai ir yra žaviausia žurnalisto darbo dalis: kiekviena darbo diena – vis kitokia. Vakar kalbėjęs apie bebrų populiacijos reguliavimą, šiandien domiesi skrabalų gaminimo tradicijomis, o poryt gali tekti anglų kalba šnekinti koncertui besiruošiančią grupę“, – apie darbo dinamiką pasakojo ji.
„Man asmeniškai labiausiai patinka kalbinti regionuose gyvenančius, savą amatą ar kūrybą puoselėjančius žmones. Jie kaip knygos su skirtinga informacija, kurių tau nė nereikia skaityti, mat jie patys suinteresuoti daug ką papasakoti. Taip plečiasi mano žinių aruodai, pasaulėvaizdis, o apie pašnekovus sužino dar daugiau žmonių.“
Patirtis užsienyje
Laisvai samdomai žurnalistei Živilei šio darbo ypatumus teko išbandyti ir užsienyje. „Studijuodama Misūryje dirbau reportere vietos televizijoje. O per pastaruosius penkerius metus dirbau užsienio naujienų žurnaliste keliose televizijose. Tai buvo mano svajonių darbas. Per penkerius metus daug ko išmokau. Teko dirbti ir Ukrainoje per rinkimus, kai buvo išrinktas Volodymyras Zelenskis, prieš keletą metų teko būti ir fronte Ukrainos rytuose. Teko dirbti Jungtinėse Tautose, Niujorke per Generalinę asamblėją, per Didžiojo septyneto susitikimą Romoje, per Estijos prezidento rinkimus… Daug įvairių patirčių, išmokiusių greitai reaguoti, suvaldyti stresą, greitai tikrinti informaciją, prieiti prie žmonių, su jais ne tik kalbėtis, bet ir jų klausytis. Darbas – labai įdomus. Kasdien mano rankose būdavo informacija iš viso pasaulio: naujienų agentūrų siunčiamos informacijos srautas, spaudos konferencijos iš Vašingtono, Varšuvos, Naujojo Delio – iš visur. Kolegos – puikūs savo srities profesionalai, kasdien rodantys pavyzdį ir įkvepiantys. Patirtis išties neįkainojama“, – vis vardijo Živilė.
Kita pašnekovė, Dainora, taip pat turi sukaupusi nemenką patirčių bagažą. „Ukrainoje, karo metu, praleidau kelias dienas. Apsilankiau šalies sostinėje Kyjive bei vakarinėje jos dalyje Voluinėje. Esu dėkinga, kad Seimo nariai Laurynas Kasčiūnas, Paulius Saudargas ir Justinas Urbanavičius suteikė galimybę aplankyti mums tokią artimą šalį kartu. Kadangi vykau su Seimo nariais, gavau progą apsilankyti Aukščiausioje Radoje ir aplankyti subombarduotus Kyjivo objektus. Sunku protu suvokti, kad tai, ką tu matai, yra tikra. Prieš kelerius metus atostogavau Kyjive – tai nuostabus, vakarietiškas ir atviras miestas, tad matyti subombarduotus jo rajonus buvo itin sunku“, – atviravo ji.
„Stovint greta susprogdinto lietuviško kapitalo prekybos centro, vienas ukrainietis karys paprašė perduoti linkėjimus mūsų buvusiai prezidentei Daliai Grybauskaitei ir patikino, kad lietuvių parama jiems – itin svarbi. Jis pasakojo turįs penkis vaikus ir žmoną, kurie prasidėjus karui pabėgo į šalies vakarus. Apsiašarojo. Apsikabinome. Perdavėme jam linkėjimus ir stiprybę nuo visų lietuvių. Ukrainiečiai labai jaučia mūsų paramą, bet jiems jos ir toliau reikia, todėl labai svarbu neužmiršti šios temos. Ukrainos žmonės jau kitą dieną šalia subombarduoto daugiabučio ir vaikų darželio pardavinėja daržoves kioskelyje – o ką daryti, kai tenka gyventi toliau? Sunku nupasakoti jausmą, kai išvyksti iš Kyjivo, o jiems tenka likti ten, kur nesaugu, bet kur jų namai. Jie nepasiduoda – net, kaip parlamentarams pasakojo Kyvijo meras Vitalijus Kličko, senjorai, kurių namus sugriovė okupantai, yra nusiteikę imti ginklą į rankas ir ginti savo Tėvynę. Į ją, beje, grįžta, vis daugiau ukrainiečių. Ukrainos kariuomenėje nemažai ir moterų. Ukrainiečių valios niekas nepalauš ir tuo įsitikinau savo vizito metu.“
Darbo dinamika
Na, o pabaigai, pasiteiravus žurnalisčių apie šį darbą ir kas jame patinka labiausiai, merginos tikino, kad žurnalistikoje niekada nėra rutinos.
„Dirbti LRT pradėjau prieš pustrečių metų, po to, kai televizijos naujienų tarnyboje atlikau magistro studijų praktiką. Nuo pat praktikos pradžios daugiausia reportažus rengiu laidai „Labas rytas, Lietuva“, taip pat kartais žinioms, „Panoramai“, laidai „Laba diena, Lietuva“. Naujienų tarnyboje darbas intensyvus. Būna, tik ką nufilmuotus vaizdus ar istorijas tenka suruošti eteriui jau tą pačią dieną, kad informacija nespėtų pasenti. Tačiau būtent tai labiausiai motyvuoja: galimybė perteikti informaciją, nuolatinis rūpestis, kad ji būtų ne tik sklandi, bet ir tiksli, taip pat greitas rezultatas. Vos suruošęs vieną pasakojimą, jau dairaisi kito“, – kalbėjo Arneta, kuri visai neseniai prisijungė ir prie LRT radijo laidos „Gimtoji žemė“.
„Dirbdama šioje įstaigoje supratau, kokie svarbūs yra žodžiai, jų pasirinkimas ir galia. Vienas netikslumas gali pakeisti viso teksto esmę, o tai gali nuvilnyti per visą Lietuvą. Taip pat prieš įgarsinant parašytus tekstus, mums juos peržiūri kalbininkės, kurios taiso stiliaus klaidas, pažymi kirčius, tad kas sykį vis tenka įsitikinti, kokia graži, tačiau sudėtinga yra lietuvių kalba“, – džiaugėsi ji.
Tuo tarpu Živilė pabrėžė, kad nors LRT radijas jai – nauja erdvė, vis dėlto ji – labai sava. „Su šiuo radiju užaugau – nuolat skambėdavo namuose, tad labai vertinu galimybę vesti laidą „Pasaulio 5“. Didžiausia darbo motyvacija – galimas pokytis. Kaskart rašydama reportažą, laidos scenarijų, galvoju apie žmones, kuriuos ši informacija pasieks. Norisi, kad jie pamatytų, išgirstų kažką naujo, kažką, kas paskatintų sustoti ir pagalvoti apie vykstančius procesus. Labai tikiuosi, kad retkarčiais tai pavyksta“, – teigė Živilė.
Neromantizuoja
Pasak Dainoros, žurnalistika – labai įdomus darbas, nes jis yra itin dinamiškas. „Kas galėjo pagalvoti, kad teks gilintis į virusologijos ypatybes ir su ekspertais aptarinėti pasaulį užklupusią baisią pandemiją, vėliau gilintis į migracijos problemas bei galimus sprendimo būdus, o galiausiai – nagrinėti žiauraus, mums artimoje šalyje vykstančio karo eigą. Dirbti motyvuoja žinojimas, kad daugeliui žmonių neši žinią ir informaciją, kuria jie remsis galbūt formuodami savo nuomonę ar ją argumentuodami. Tai įpareigoja atidžiai rinktis pašnekovus.“
„Pats darbas, nepaisant to, jog nuolat turi būti žingsniu priekyje informaciniame lauke, kartu yra ir labai intensyvus. Jau tikriausiai nereikia priminti, kad apie pirmąjį COVID-19 atvejį teko pranešti gerokai po vidurnakčio – tai yra aktualijų žurnalisto darbo ypatumai: kartais tenka šokti iš lovos, o kartais – ir atsisakyti laisvadienių ar pramogų vakare dėl kažkokių įvykių. Tikrai ne visada žurnalistai gali turėtų normalius pietus ar planuotis tikslų darbo laiką. Dėl to neromantizuočiau šio darbo. Jis yra sudėtingas ir dėl darbo specifikos, ir dėl neigiamo visuomenės požiūrio, ir dėl atsakomybės lygio, nors šioje srityje yra ir gerų aspektų: dažnai gauni naujausią informaciją, kartais žinai šiek tiek daugiau nei kiti ir pamatai sprendimų priėmimus iš arti“, – aiškino Dainora.
