Piniavos bendruomenės namuose vyko piniavietės Emilijos Valentinavičienės išleistos knygos „Dar šaukia klėties akmenys“ pristatymas. Tai – 8-oji senjorės išleista knyga, o iš viso jų – jau dešimt.
Rudeniškos mintys
„Šią knygą pradėjau rašyti rudenį, todėl į ją nugulė poezija apie rudenį, rudeniškas mintis, meilę, jaunystės prisiminimai“, – pasakojo 83-ejų autorė bei pridūrė, kad nors į pasaulį jau išleido dešimt leidinių, tai dar – ne pabaiga.
Paklausta, kaip praėjo knygos pristatymas Piniavoje, senjorė atviravo, jog renginys buvo gražus ir šiltas. Susirinko apie 20 žmonių.
„Šioje gražioje ir šiltoje popietėje turėjau viešnią – Lietuvos labdaros ir paramos fondo pirmininkę Aldoną Širvinskienę. Renginį labai gerai ir įdomiai vedė Jolanta Lukoševičiūtė-Šimeliūnienė. Renginio metu visus linksmino Andrius Astrauskas ir Donatas Čemeris. Ačiū visiems dalyvavusiems mano knygos pristatymo šventėje“, – dėkojo E. Valentinavičienė.
Tiesa, ji pripažino, kad pristatyme pasigedo jaunų veidų.
„Pastebiu, kad žmonės – itin užsidarę namuose. Ypač liūdna dėl jaunų žmonių. Mane net aplankė mintis – kur mes gyvename, kad tokie visi užsisklendę savyje, nebenorime nei matyti, nei girdėti. Žmonės paskendę technologijose“, – atviravo eilėraščių kūrėja.
„Prisiminimų upė“
Pačią pirmąją knygą E. Valentinavičienė išleido 2013-aisiais. Ją skatinusios per visą gyvenimą sukauptos eilės, prisiminimai.
„Rašau, galima sakyti, nuo gimimo. Matyt, gimiau lyriška. Puikiai prisimenu, kaip per daug jaunystės metų rašytą rankraštį nunešiau į „Panevėžio tiesos“ redakciją. Maniau, išleis mano eilėraščius, tačiau… juos pradangino. Nunešusi rankraštį, grįžau į redakciją po dviejų savaičių, o man pasiūlė rašyti apie „socialistinį lenktyniavimą, komjaunimą“. Paprašius grąžinti mano atneštas eiles, man buvo atsakyta: „Kūryba yra nesaugoma ir negrąžinama“. Buvau šokiruota. Man tai buvo tikras smūgis. Jaučiausi lyg būčiau įmesta į kūdrą. Vis dėlto rašyti nesustojau. Taip per daugelį metų kaupėsi eilės, prisiminimai, proza, kol viskas nugulė į pirmąją knygą „Prisiminimų upė“. Man ypač brangu, kad joje įrašytas ir vienas iš anuomet dingusių eilėraščių, kurį pavyko rasti užrašuose“, – kalbėjo šviesuolė.
Išsaugoti tarmę
Nors kiekviena knyga jai – brangi, bene labiausiai ji didžiuojasi 2021-aisiais išleidusi tarmiškai parašytą knygą „Tekėje saulala Šaukliuos“. Tai leidinys apie vienos giminės gyvenimą Šauklių kaime, kurio dabar jau nebėra. Iš gimto Šauklių kaimo, kuriame anuomet gyveno 29 žmonės, dabar tik laukai ir keli medžiai belikę.
Knygoje – ir istorinių kataklizmų dramatiškumas, kai septynis vaikus auginančios šeimos svajones nusinešė karas bei okupacija, ir prisiminimai apie šviesią kaimo kasdienybę. Taip pat aprašomi spalvingi epizodai iš Emilijos gyvenimo Panevėžyje.
„Ją rašiau net aštuonerius metus. Čia – proza, senos dainos, kurias dainuodavo mama, prisiminimai. Tarmiškai mes kalbame namuose, kaip sakau – mes dvikalbiai. Namuose – tarmiškai, o žmonėse – lietuvių bendrine“, – juokėsi rašytoja.
Lietuvos kalbininkė, humanitarinių mokslų daktarė, profesorė Genovaitė Kačiuškienė teigė, kad E. Valentinavičienės tarminiai tekstai – prozos kūrinėliai – „galės būti svarbūs ir lituanistiniams tyrinėjimams ne tik dėl vaizdingos kalbos, bet ir dėl kalbinių ypatybių, ypač užfiksuoto garsų įvairavimo, rodančio, kokia linkme rutuliojasi ši nepaprastai sudėtinga ir įdomi tarmė. Tikras lobis lituanistikai ir gausiai knygoje vartojami šiandien gyvuojantys ir jau išnykę Panevėžio krašto kaimų, miškų, laukų ir kt. pavadinimai, gražiai parodantys jų kilmę, susiformavimo ypatybes, darybinius ir gramatinius aspektus.“
