Išvažiuojamąjį posėdį Ėriškiuose dirbančiame žemės ūkio kooperatyve „Ėriškių pienas“ surengę Seimo Kaimo reikalų komiteto nariai gavo pripažinti, kad per beveik pusę kadencijos labai mažai buvo nuveikta pieno kainų reguliavimo ir gyvulininkystės sektoriuje. Artimiausiu metu juos pasieks ir raštu išdėstyti pieno kooperatyvų reikalavimai.
Karvę išlaikyti – per brangus malonumas
„Lietuvoje yra dvi neišsprendžiamos problemos – čigonų taboras, kuriam įstatymai negalioja, ir pieno kainos, – karčiai sako „Ėriškių pieno“ kooperatyvo pirmininkas Povilas Nemanis. – Valstybė randa lėšų mis konkursams, dykaduoniams ir krepšinio komandoms remti, bet niekaip nesugeba sureguliuoti, kad karvutę melžiančiam kaimo žmogui nereikėtų pieno parduoti vos ne už pusę savikainos.“ Su tokios situacijos padariniais susiduria „Ėriškių pienas“ ir kiti kooperatyvai – smulkieji statytojai atsisako karvių ir ieško nenuostolingų pragyvenimo būdų. „Pensijos negaunu, kaip aš tą karvę išlaikysiu?“ – toks sarkastiškas juokas, deja, atskleidžia realias nūdienos problemas.
Prieš posėdį „Ėriškių pieno” cechą aplankė Seimo Kaimo reikalų komiteto nariai. Domėjosi įranga, ragavo ir gyrė produkciją, gerų žodžių negailėjo P. Nemaniui, kuris, nepaisydamas sunkumų, nenuleidžia rankų ir, pasak parlamentarų, eina teisingu keliu. Tačiau pagyros rūpesčių neatitolina. Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Saulius Bucevičius ragino pienininkus problemas ir išsakyti žodžiu, ir surašyti raštu, kad būtų galima dirbti su aktualiausiomis.
Pasiūlė įstatymą apeiti
„Supirkimo kainos dabar tokios, kokios buvo prieš dvylika metų, ir dar centu mažesnės. O kiek per tą laiką išaugo kuro kainos, kiek reikia investuoti į mašinų remontą, – vardijo „Ėriškių pieno“ pirmininkas. – Kurdami pieno perdirbimo cechą į įrangą investavome per 200 tūkstančių litų, šiuos pinigus irgi reikia uždirbti. Dejuoti nemėgstu, niekas nuo dejavimų nesikeičia, bet jei nekalbėsi, niekas neateis ir nepamatys.“
„Ėriškių pieno“ kooperatyvui dirbti dabar labiausiai trukdo reikalavimas, neleidžiantis kooperatyvams per dieną perdirbti daugiau nei vieną toną pieno. Negelbėja ir tai, kad kooperatyvui neleidžiama pieno atsivežti iš toliau nei už 20 kilometrų esančio statytojo, tuo tarpu didieji supirkėjai veža pieną per visą Lietuvą ir tokio draudimo jiems niekas nesugalvoja uždėti. „Mūsų produkcija kokybiška, turime savo pirkėją, dėl realizacijos rūpesčių nėra, Maisto ir veterinarijos tarnyba mums priekaištų neturi, galėtume perdirbti ir penkias tonas, bet ta pati valstybė, kuriai mokame mokesčius ir kurios pagalbos neprašėme, kai kūrėmės, dabar neleidžia mums gyventi, – sako P. Nemanis. – Kodėl bulves auginančiam kaimo žmogui nenurodoma, ar septynis, ar šimtą kilogramų parduoti, o mums draudžiama. Lietuvos įstatymai tikrai kartais būna nei šeši, nei devyni.“
„O kodėl negali iš ryto pieno gaminti jūsų, po pietų – žmonos įmonė?“ – legalų įstatymo apėjimą pasiūlė buvęs žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius.
„Kam reikalingos tokios nesąmonės? – pasipiktino P. Nemanis. – Ne paslaptis, kad Lietuvoje penki žmonės įkuria penkiolika kooperatyvų ir visi jie veikia, bet mes tuo keliu neiname.“
K. Starkevičius pripažįsta, kad draudimą, neleidžiantį perdirbti daugiau nei toną pieno, reikia kuo skubiau panaikinti. „Krizės metu pieno perdirbimo griebėmės kaip galimybės išgyventi, o vienos tonos apribojimas, ne paslaptis, buvo įvestas su didžiųjų perdirbėjų įtaka, kad per daug neįsigalėtų smulkieji perdirbėjai“, – sako K. Starkevičius.
Reikalavimai – kaip didiesiems perdirbėjams
Dideliu stabdžiu „Ėriškių pienui“ tampa reikalavimas turėti maisto tvarkymo subjekto pažymėjimą, jei nori parduoti savo produkciją didžiuosiuose prekybos centruose. „Mums reikalavimai tokie, kaip ir didiesiems pieno perdirbėjams, – sako „Ėriškių pieno“ direktorė Jūratė Karpavičiūtė. – Jei pažymėjimo neturime, prekybos tinklas klijuoja savo etiketę ir taip mes neįgyvendiname savo siekio parduoti produkciją tiesiogiai vartotojui. Būtent dėl to pasibaigė mūsų derybos su vienu iš prekybos tinklų.“
Tokios situacijos sako nenorintis toleruoti ir Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Saulius Bucevičius. „Kodėl tik dokumentas turi lemti, ar galima prekiauti ar ne, juk iš esmės reikalavimai tokie pat visiems, gaminantiems maistą – jis turi būti saugus“, – sako komiteto pirmininkas. Jis paprašė posėdyje dalyvavusio Panevėžio apskrities maisto ir veterinarijos tarnybos viršininko pavaduotojo Žydrūno Vaišvilos pakomentuoti, ar „Ėriškių pienas“ būtų pajėgus perdirbti daugiau pieno, nei dabar leidžiama viena tona. Ž. Vaišvila patikino, kad nusiskundimų dėl „Ėriškių pieno“ iš vartotojų negaunama, patikrinimų metu pažeidimų taip pat nerandama. „Įranga gera, žmonės kompetentingi, reikėtų kiek perplanuoti patalpas ir būtų galima gamybą didinti“, – kliūčių neįžvelgia Ž. Vaišvila.
Draugystė su prekybos tinklais – pavojingas pasirinkimas
Visi pieną superkantys kooperatyvai susiduria ir su didžiųjų pieno perdirbėjų negeranoriškumu. Didieji, norintys pašalinti pagaliu ratuose jiems tapusius kooperatyvus, jiems labiausiai numušė pieno supirkimo kainą. Tai padeda atkalbinti pieno statytojus būti kooperatyvo nariais.
„Nebeturime kozirių, padedančių išlaikyti žmogų kooperatyve, tad šiandienos didžiausias rūpestis – ne naujus narius pritraukti, bet išlaikyti senus“, – sako pieno kooperatyvo „Pieno puta“ direktorė Jūratė Dovydėnienė. Bagaslaviškio pieninę Širvintų rajone valdantis kooperatyvas „Pieno puta“ su vienos tonos apribojimu nesusiduria, nes pieninė turi pieno perdirbėjo statusą, tačiau labai žlugdo didžiųjų perdirbėjų tyčia sukeliamas kainų dempingavimas. Kaip vieną iš grėsmingiausių kelių J. Dovydėnienė smulkiesiems perdirbėjams mato bendradarbiavimą su didžiaisiais prekybos tinklais.
„Be to, kad ten yra lentynų ir visi kiti mokesčiai, mažiesiems, turintiems mažas gamybos apimtis, labai sudėtinga įtikti: vieną dieną tinklas pasako, kad tavo produkcijos neims, o kitą dieną paprašo dešimt tonų sūrio, – sako „Pieno putos“ direktorė. – O baisiausias dalykas yra baudos. Štai atkrovėme „Maximai“ vienu indeliu grietinės daugiau, gavę sąskaitą patyrėme šoką – 500 litų bauda. Sutartį nutraukėme ir mūsų nuostoliai per mėnesį sumažėjo 200 tūkstančių litų. Geriausia išeitis mažiesiems perdirbėjams yra ūkininkų turgeliai – juose didieji nežaidžia.“
Panevėžio rajono meras Povilas Žagunis sako, kad tokias įmones, kaip „Ėriškių pieno“ kooperatyvas, reikia stengtis išlaikyti, nes, be viso kito, jos reiškia darbo vietas kaime. „Užsidaro įmonėlė kaime, žiūrėk, ir lieka tuščias kiemas, žmonės išvažiuoja, – sako rajono meras. – Mūsų, kaip savivaldos, svarbiausia užduotis yra netrukdyti verslui dirbti. Tą ir stengiamės daryti.“
„Iš tiesų mažiesiems reikia eiti tuo keliu, kokį pasirinko Povilas Nemanis ir „Ėriškių pienas“, – sako Kaimo reikalų komiteto pavaduotojas Bronius Pauža. – Tai, kad apie 300 tonų pieno kasdien išvežama į Lenkiją, yra ne tas kelias. Mažiesiems būtina atsikovoti dalį rinkos iš didžiųjų, kaip tai daro „Ėriškių pienas“.