Per 30 skirtingų vištų veislių auginanti V. Šarapajevaitė: „Man tai yra penas sielai“

Panevėžio rajone, Vilkapjūvių kaime, gyvenanti Vesta Šarapajevaitė (31 m.) su širdies draugu turi išskirtinį ūkį. Jame – net 30 rūšių veislių vištinių paukščių, cholmogorų veislės žąsų, ruanų veislės ančių. Taip pat čia auginamos 48 avys ir ožkos.

Iškeitė miestą į kaimą

Šių gyvulių ir paukščių auginimas moteriai – penas sielai ir hobis.

„Viskas prasidėjo visai netikėtai, kai 2014 m. nusipirkome sodybą kaime. Iki tol gyvenome mieste, nuomavomės butą. Kaip daugelis jaunų žmonių, apie kaimą neturėjome jokių minčių, o ką bekalbėti apie paukščius ar gyvulius. Abu su draugu esame visiški miesto vaikai. Tačiau taip viskas susidėliojo, kad šiandien esame dėkingi likimui, jog turime tokį ūkį. Jis man – penas sielai, hobis. Kai nusipirkome sodybą, joje buvo dideli ūkinės paskirties pastatai, tad pirma mintis ir buvo įsigyti nors kelias vištas kiaušiniams. Taigi, kaip tarėme, taip ir padarėme“, – apie tai, kaip viskas prasidėjo pasakojo Vesta.

Pirmosios poros vištos buvo dedeklės. „Susiradome paukštyną, kuriame įsigijome septynias vištas. Po to pažįstamas pakurstė, kad kaip čia vištos be gaidžio gyvena. Taip prasidėjo gaidžio paieškos, kurios ilgokai užsitęsė, nes ieškome iki šiol“, – juokėsi ji.

Dalyvavimas parodose

Taip, auginant pirmąsias vištas, kilo noras plačiau domėtis veisliniais, dekoratyviniais paukščiais. Tad Vesta ėmė skaityti knygas, skambinti augintojams, naršyti po interneto platybes, dalyvauti parodose.

„Seniau keliavau į parodas, kad plačiau sužinočiau apie veisles, dabar pati dalyvauju jose su savo paukščiais. Priklausome Lietuvos veislinių paukščių augintojų asociacijai. Parodose paukščius vertina aukščiausio lygio savo srities specialistai. Sužinome auginamo paukščio privalumus, trūkumus, paukštis gauna įvertinimą. Taip savo būriuose pasiliekame geriausius veislės atstovus ir veisiame toliau“, – atskleidė paukščių augintoja.

Pasak Vestos, veisliniai paukščiai išsiskiria savo grožiu ir tam tikrais veislės privalumais. „Tai gali būti didelis kuodas, plunksnuotos kojos, barzdos. Didžioji dalis vištų turi keturis pirštus, bet yra veislių, kurios puikuojasi penkiais pirštais. Tai sultonų, faverolių ir šilkinės veislės vištos bei jų mišrūnai“, – dėstė ji.

Vištos iš viso pasaulio

Paklausta, kur įsigyja tokius unikalius paukščius, moteris atviravo, kad perka iš visur. „Dažnai veisėjai perka vieni iš kitų. Taip pat keliaujame į parodas tiek Lietuvoje, tiek svetur. Važiuojame į užsienyje rengiamus turgelius, bendraujame internetu su kitataučiais veisėjais ir siunčiamės kiaušinius perinimui. Galima sakyti, vištos pas mus atkeliauja iš viso pasaulio“, – aiškino Vesta.

Visgi ji pripažino, kad siunčiantis kiaušinius iš užsienio, pasitaiko įvairių kuriozų. „Esame gavę ir sudaužytus kiaušinius, bet tai suprantama, nes jie keliauja tiek kilometrų… Būna ir rankos nusvyra, bet praeina pyktis, vėl pamatai paukštį ir vėl siuntiesi bei rizikuoji. Čia jau tikrai labai tinka tas visiems žinomas posakis: „Kas nerizikuoja, tas negeria šampano“, – juokėsi paukštininkė.

Margučiai

Artėjant Velykoms, Vestos paklausėme, kuo gi skiriasi paprastų ir veislinių vištų kiaušiniai. Ji pripažino, jog veislinių paukščių kiaušiniai – labai gražių spalvų. „Būna žalsvų, melsvų, tamsiai bordinių, rausvų, kreminių, baltų, rusvų ir t. t. Jei taip nutiktų, kad paukštininkė moteris tingėtų dažyti kiaušinius, puikiai tiktų ant stalo padėti tiesiog nedažytus. Mes, vištų augintojos, Velykas galime švęsti visus metus“, – juokavo Vesta.

Visgi moteris pripažino, jog jai kiaušinių marginimas per Velykas – skaudi tema. „Juk dabar pats perinimo įkarštis, o reikia nuvogt kiaušinius ir juos nudažyti. Na, bet ką darysi… Dažome… Dažniausiai marginame pagal senovinius būdus, kaip mokė močiutė, t. y. su svogūno lukštais“, – sakė paukštininkė.

Tačiau Vesta atskleidė, kad yra mėginusi ir kitus marginimo būdus. „Prieš kelerius metus išbandėme dažymą su vynu. Tikrai gavosi puikus rezultatas: blizgūs, tokie magiški kiaušiniai. Taip pat yra tekę marginti su servetėlėmis: virtą kiaušinį (geriau baltos spalvos), susukame į vienkartinį rankšluostį taip, kad susukimas būtų viršuje. Tuomet paruošiame spalvas ir taškuojame susuktą kiaušinį, palaukiame, kol pradžius, ir štai! Pasakiško grožio kiaušinukai!“, – marginimo metodais pasidalijo veislinių paukščių augintoja.

Panevėžio rajone – išskirtinis ūkis

+18

Ant Velykų stalo – stručio kiaušiniai

 

Visai netoli Trakiškio įsikūrusi daili, „Tvarkdaraičio“ konkursą 2019 m. laimėjusi Kirkštūnų sodyba. Čia – ir stručių ūkis, kurį Danguolė ir Gražvydas puoselėja iš visos širdies. Pora tikino, kad ir šių didelių paukščių kiaušiniai puikiai tinka marginimui. „Taip, jie tinkami dažymui. Tik tokius kiaušinius teks virti gerą valandą, kad kietai išvirtų.

Ankstesniais metais yra tekę juos marginti svogūnų lukštais, žolelėmis, šakelėmis, bet šiemet stručių kiaušinių dar neturime, nes per šalta, todėl teks dažyti paprastus vištų kiaušinius“, – pasakojo Gražvydas.

 

Paklausta, kiek asmenų galima pamaitinti vienu stručio kiaušiniu, Danguolė aiškino, jog kepant omletą iš vieno kiaušinio sočiai pavalgytų net trijų asmenų šeima. „Tikrai Velykos būtų sočios su tokio dydžio kiaušiniais. Vieno kiaušinio omletu pasisotintų trys žmonės, o virtu kiaušiniu, manau, – ir visi keturi“, – juokėsi ji. Kalbant apie Velykas, stručių augintojų pora atskleidė, kad žaisti šventinius žaidimus su tokio dydžio kiaušiniais dar nebandė.

 

„Dažyti dažėme, bet žaisti dar ne. Ridenimui reikėtų didelio lovio, o mušti vienas į kitą būtų sunki užduotis. Stručio kiaušinis net nukritęs ant žemės sunkiai dūžta, tad ką jau kalbėti apie mušimą vienas į kitą“, – sakė Gražvydas.