Daugybė paukščių pasižymi išskirtine atmintimi. Ypač tada, kai yra stebimi žmonės, mėginant įvertinti kurie iš jų yra pavojingi, o kurie – ne.
Pavyzdžiui, miestų varnos įsimena veidus žmonių, kurie su jomis elgėsi netinkamai. Dabar naujas tyrimas atskleidė, kad paukščiams daug ką pasako ir žmonių rūbai.
Pakrančių paukščiai Kinijoje žmones gali atskirti pagal jų aprangą ir jie kur kas mažiau bijo tų žmonių, kurie dėvi rūbus ir aksesuarus, būdingus vietiniams žvejams, nei tų, kurie būna apsirengę kasdieniais drabužiais.
Mokslininkai iš Kinijos Hainano universiteto pastebėjo, kad ant potvynių seklumų Guangsi autonominiame regione, pietvakarinėje Kinijoje, paukščiai linkę stoviniuoti labai arti vietinių žmonių, kurie čia žvejoja arba ieško sliekų ar sraigių.
Visgi, vos tik paukščius stebintys tyrėjai priartėdavo prie sparnuočių – jie skubiai nuskrisdavo. Atrodė, kad paukščiai vietinius potvynių seklumų lankytojus vertino kaip mažesnę grėsmę, negu čia besilankančius mokslininkus.
Taigi, mokslininkų komanda nusprendė ištestuoti ar paukščiai geba atskirti įprastinę bei žvejybinę aprangą.
Vienas iš tyrėjų link susibūrusių paukščių ėjo apsirengęs kasdienę aprangą arba tą, kuri įprasta vietos žvejams – kūgišką šiaudinę skrybėlę, aukštus guminius batus ir žvejybai reikalingus įrankius.
Tuomet tyrėjų komanda stebėjo, kaip arti mokslininkas gali prieiti prie paukščių, kol jie galiausiai nuspręsdavo, kad metas skristi šalin. Tokį eksperimentą mokslininkai vykdė daugiau nei 900 kartų.
Tai mokslininkams padėjo nustatyti atstumą, kaip arti paukštis prisileis kažką, iki kol nuspręs nuskristi. Daugelis šių rūšių buvo nedideli, sėjikinių tipo paukščiai, tačiau tarp tirtųjų taip pat pateko ir kirų bei garnių.
Visos pakrantės paukščių rūšys reaguodavo neramiai ir greitai nuskrisdavo, kuomet prie jų priartėdavo žmogus, apsirengęs rūbais neįprastais žvejybai.
Šie atradimai, neseniai paskelbti žurnale „Global Ecology and Conservation“, rodo, kad paukščiai gali atskirti skirtingas aprangas ir, panašu, vertina žmones su nepažįstama apranga, kaip potencialiai pavojingesnius.
Kai kurios rūšys buvo gerokai jautresnės tyrėjams. Pavyzdžiui, rudagalvis kiras (Chroicocephalus ribibundus), nuskrisdavo tolyn kuomet atstumas būdavo tris kartus didesnis kai žmogus artėdavo su kasdieniais rūbais, o ne su žvejybine apranga.
Nuolatinis, metai iš metų besitęsiantis buvimas greta žvejų, anot mokslininkų, galėjo leisti paukščiams asocijuoti jų žvejybinę aprangą su mažesniu pavojumi, nes šių žmonių tikslas yra gaudyti vandens sutvėrimus, o ne drumsti paukščių ramybę.
Nuskridimas tolyn, kuomet kylantis pavojus yra minimalus, yra energijos bei laiko švaistymas, kuris galėtų būti panaudotas maisto paieškoms, todėl gebėjimas skirti pavojingus ir taikius lankytojus yra gyvybiškai svarbus įgūdis.
„Įdomu tai, kad paukščiai atrodo demonstruojantys tam tikro laipsnio diskriminaciją tarp žmonių su skirtinga apranga,“ – sakė Andrea Griffin, elgsenos ekologė iš Australijos Niukaslo universiteto, kuri neprisidėjo prie šio tyrimo. „Anksčiau tarp pakrantės paukščių tai nebuvo pastebėta“.
Griffin pabrėžia, kad paukščiai, išmanydami ir atpažindami galimo plėšrūno žvilgsnį, gali savo dėmesį koncentruoti į kai ką kitą, nei vien tik drabužius. Plačios, kūgiškos žvejų skrybėlės pridengia dėvėtojo akis, tačiau to nedaro įprastinė ir kasdienė žmonių apranga. Gali būti, kad uždengtos ir nematomos žmonių akys gali sumažinti paukščių jautrumą.
„Tai reiškia, kad spontaniška reakcija į priekin nukreiptas akis yra tikrasis galimas paaiškinimas, tarp stebėtos paukščių elgsenos skirtumų,“ – sakė ji.
John Marzluff, laukinės gamtos mokslininkas iš JAV Vašingtono universiteto, kuris taip pat neprisidėjo prie šio naujojo tyrimo, sakė, kad žmonių grupių diferenciacija pagal jų drabužius tarp paukščių yra naujiena.
Marzluff pasakojo, kad žvejų apranga vienoda išliko kiekvieno susidūrimo su paukščiais metu, o žmonių veidai buvo menkai matomi. Taigi, greičiausiai, kad drabužiai buvo labiau patikimas kiekvienos žmogaus sąlyginės grėsmės lygio indikatorius. Tai priešinga situacija jo paties atliktam veidų atpažinimo tyrime tarp varnų, kurio metu keitėsi konkrečių žmonių rūbai, tačiau jų veidai buvo puikiai matomi.
Marzluff teigimu, šie atradimai padeda atskleisti, kad tokie atpažinimo įgūdžiai nėra apsiriboję tik ties protingomis paukščių rūšimis, tokiomis kaip varnos ar kėkštai.
„Mes sužinome, kad visa vandens paukščių bendruomenė, kurią mes nelaikėme labai protinga, taip pat kreipia didelį dėmesį į tai, kaip mes su jais elgiamės,“ – sakė mokslininkas, taip pat pastebėdamas, kad tokio tipo tyrimai „parodo, kad paukščiai mums skiria kur kas daugiau dėmesio, nei mes kada nors galėjome pagalvoti“.