20.5 C
Panevėžys
Šeštadienis, 31 liepos, 2021

Patriotiškiausias Panevėžio mokytojas: „Vėliava keliauja visur su manimi ten, kur yra tėvynės istorija“

Patriotizmas – tai reiškinys, kurio kartais vengiama šiuolaikiniame pasaulyje ne tik dėl galimų įsipareigojimų valstybei, bet ir dėl ateinančio patriotizmo neigiamo atspalvio. Įdomu išgirsti iš panevėžiečio Ramūno Masilionio – mokytojo, fiziko, žmogaus, kuris nenustoja tobulėti ir dalintis savo patriotiška veikla interneto platybėse, ką mokytojai veikia vasarą. 

Iš karto įdomu išgirsti iš jūsų, ar patriotizmas – blogai? Ar vis dėlto šis reiškinys nėra dar viena forma valdyti žmones, kad jie paklustų valdžiai? Patriotizmas dažniausiai skatinamas valstybės, nes ši nori išlaikyti savo gyventojus lojaliais valdžiai – ir būtent tai teigia patriotizmo žodžio apibūdinimas.

Aš atsakysiu paprastu posakiu, nežinau, ar tai bus atsakymas, ar ne. Tu gali nemėgti, tu gali nekęsti valdžios, valdininkų, bet negalima nekęsti Lietuvos. Vadžia – tai nėra Lietuva. Valdininkai yra valstybės tarnai, kuriuos renkame mes, rinkėjai. Jie turi atstovauti, tačiau, jei tuo yra piktnaudžiaujama – tai yra blogai. Lietuva ir valdžia – du skirtingi dalykai.

Manau, pradėkime interviu linksmiau. Nuo įdomios jūsų, kaip pedagogo, karjeros pradžios. Esate mokytojas, kuris iki pradedant dirbti, sakydavo, kad niekada nedirbsite mokytoju. Kodėl?

Taip, tiesa. Nenorėjau būti mokytoju. Norėjau studijuoti mediciną, tačiau į tuometinę Medicinos akademiją reikėjo būtinai laikyti chemijos egzaminą, o aš laikiau fizikos. Taigi, įstojau į Šiaulių universitetą mokytis aplinkosaugos, tačiau specialybę panaikino. Jaunas, durnas, triukšmo daug nekėliau, tai pasirinkau fiziką, gamtos mokslus ir dar šalia to pasirinkau pedagogo kvalifikaciją. Juk gali prireikti…

Studijų laikais neigdavau ir atkirsdavau, kad mokytoju nedirbsiu. Vis dėlto, po kursų nulėkiau į švietimo skyrių ir sutikau vieną moteriškę, tuometinės 20-os vidurinės mokyklos direktorę, kuri ir mane įdarbino fizikos mokytoju. Na, žinoma, kadaise gėdydavausi savo darbo, o dabar, kai paklausia, kas esu, aš atsakau – esu mokytojas.

Paskutiniu metu gyvenime turėjote daug galimybių, bendravote su Žilvino lituanistine mokykla Norvegijoje, dirbote vaikų stovykloje vadovu, buvote „Misija Sibiras“ ekspedicijoje… Jūsų nuomone, ar lietuvis turi atsidėkoti Tėvynei, kad suteikė tam tikrų galimybių?

Pirmiausia reiktų nuspręsti, kas yra Tėvynė. Iki šiol pats sau nesu atsakęs į šį klausimą. Nekalbėkime vien apie Lietuvą, nesvarbu kokios tautybės esi. Jeigu žmogus nežino savo šaknų, jis yra niekas. Nežino ne dėl to, kad neturėjo galimybės, bet dėl to, kad jam neįdomu. Žmogui reikia kažkuo tikėti, kad atrastų prasmę, viltį“. Tas pats su Tėvynės sąvoka. Padėka būtų – matyti toliau savo nosies…

Esate tautinių šokių kolektyvo „Austėja“ narys, dalyvavote „Dainų šventėje“. Iš kur toks noras ir užsispyrimas mokytis šokti, tobulėti?

Šokis – nuo antros klasės. Po vadovo Valentino Žemaičio ir jo draugų tragedijos į pramoginius šokius žiūrėti negalėjau. Man buvo šokas. O paskui pasiilgau. Kai esi „strakalas makalas“ ir negali nustovėti vietoje, taip ir atsitinka. Anksčiau visada galvodavau, kas yra linksmesni žmonės: ar šokėjai, ar dainininkai. Negalėdavau apsispręsti, bet padariau išvadą, kad ne kiekvienas dainininkas išdrįsta šokti, o pabliauti kiekvienas gali.

Iš asmeninio socialinio tinklo „Facebook“ profilio nuotraukų matosi, kad daug keliaujate, einate į žygius. Kaip atsirado susidomėjimas šia veikla?

Buvo šaltas pavasaris. Mane pakvietė penkiolikos kilometrų žygiui. Aplankėme daug įvairių vietų. Po šio žygio, galima sakyti, miriau, bet buvo nuostabu… Daug emocijų. Pamąsčiau, kad ateinantys žygiai, turi turėti tikslą, pavyzdžiui, uždegti žvakutę. Taigi, tu eini, matai istorines vietas, įsivaizduoji, pasakoji istorijas. Mane sudomino Lietuvos istorija ir man pasidarė liūdna, kad apie tai labai ribotai žinau, nieko nemačiau savomis akimis ir nieko negalėjau perduoti vaikams.

Neseniai dalyvavau diskusijoje, kurioje dalyvavo ir vienas iš partizanų. Man jo žodžiai patiko. Jis sako, kad „reikia vaikus vesti, kalbėti, kol gyva istorija“. Ši mintis man paliko didelį įspūdį.

Einate į žygius, susijusius su Lietuvos istorija pokario laikotarpiu. Kaip kilo jums, fizikos mokytojui, toks tikslas prisiliesti prie istorijos ir dar savas žinias perduoti šalia žygiuojančiam mokiniui?

Kas yra mokytojas? Žinoma, yra kolegų, kurie mano nuomonei nepritars, ir jie bus teisūs, nes jie mokytoją mato kitaip. Teigiama, kad mokytojas yra paslaugų tiekėjas, vos ne kaip vadybininkas. Mane kartais tai žeidžia. Nejaugi prezidentė ar kunigas yra paslaugų tiekėjai, nejaugi jie teikia paslaugą, kad bendrauja su vienais ar kitais?

Mano nuomone, jei tu esi mokytojas, tu turi savu pavyzdžiu rodyti įvairius dalykus. Taip, vaikui tu gali pasakyti – maitinkis sveikai, eik į žygius, pažink Lietuvą, bet ką daugiau tu gali papasakoti, parodyti, jei tu tai skaitei iš knygos? Taip pat privalai tikėti, kai dirbi su vaikais, nemaža dalis jų dar nėra praradę nuovokos, kad nebūtinai reikia viską daryti tam kad užsidėtum pliusiuką, kad darai vien dėl to, kad darai.

Atsakymas paprastas – šis žmogus yra mokytojas ir tuo nepaprastai tiki…

Sakote, kad žygiuose visada turite palydovą – Lietuvos Respublikos vėliavą. Ją keliate su pagarba, ten, kur yra Lietuvos istorija. Kada jūsų gyvenime atsirado patriotizmas? 

Patriotizmas atsirado nuo tėvų ir senelių. Tėvai kartu vedėsi ir į Baltijos kelią. Jei būdavo koks mitingas, pasiimdavo ir į jį. Apie tarpukario laikotarpį sužinojau iš kaimyno, buvusio tremtinio. Taip, nemažai jo pasakojimų būdavo hiperbolizuojami, bet, manau, kad istorijoje turi pats dalyvauti. Kai tu vaikas atsisėdi, o tau pasakoja, tu viską įsivaizduoji.

Su giminėmis taip pat valandomis traukdavome dainas, tęsėme tradicijas. Tai formavo ir suformavo patriotiškumą. O didelė pagarba vėliavai atsirado, kai istorijos mokytoja, kolegė, ją man įteikė prieš išvykstant į ekspediciją „Misija Sibiras“. Nuo to laiko vėliava keliauja visur su manimi ten, kur yra tėvynės istorija.

Tačiau ar jūs laikote save patriotu?

Nežinau, manau, turbūt esu patriotas. Jeigu taip žmonės sako.

Ar patriotinė veikla yra tik atsipalaidavimas po darbo, prasiblaškymas?

Ne, patriotinė veikla nėra atsipalaidavimas po darbo. Tu tiesiog turi toks būti. Nebūtinai viešai, tačiau esame informacinėje visuomenėje, kur sunku išlaviruoti, kad išlikčiau savęs neparodęs. Esu mokytojas ir tuo tikėdamas privalau rodyti vaikams pavyzdį. Tu iš savęs tai turi daryti.

Ar patriotiška veikla jums padeda pasijausti geresniu žmogumi?

Taip. Galima sakyti, kad patriotizmas yra priemonė pasijausti geriau. Kiekvienas iš mūsų esame egoistai ir patriotiškumas duoda kažkokį išskirtinumą, padeda daugiau ar mažiau save perteikti. Bet, jei tai yra noras pasirodyti, kaip aš sakau, tas dirbtinumas iš karto pamatomas.

Pabaigai šiek tiek linksmesnis klausimas. Kokie artimiausi iššūkiai, norų išsipildymai jūsų laukia?

Viskas susideda iš mažų svajonių. Gali turėti svajonę, gali sakyti, kad „aš tą padarysiu“. Padarysi, ir ką? Kas toliau? Turi turėti didesnį tikslą, ne tik kažką pasiekti.

Artimiausiu metu noriu pastatyti savomis rankomis kryžių. Rugsėjį ar spalį nueiti 100 kilometrų su mokiniu, jaunuoju šauliu. Čia jau yra tiesiog sau užsibrėžtas tikslas. O dar artimesnis dalykas – susipažinti su auklėtiniais, nes vėl būsiu penktokų auklėtojas.


Palikti komentarą

* JP.lt už komentarų turinį neatsako. Už komentarus atsako juos paskelbę skaitytojai. JP.lt pasilieka teisę šalinti necenzūrinius, nekultūringus ir neetiškus skaitytojų komentarus, kaip ir tuos, kuriais skatinama visuomenės grupių nesantaika, šmeižiami ar įžeidinėjami žmonės, o duomenis apie tai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka perduoti teisėsaugos institucijoms. JP.lt skatina komentuoti atsakingai ir gerbti kitų skaitytojų nuomonę.


PANAŠŪS STRAIPSNIAI

Iššūkį išsikėlęs Ramygalos gimnazijos mokytojas įveikė ir save – numetė 13 kilogramų

confident-noyce

Smilgių gimnazijos darbų mokytojas V. Salogubovas: „Dirbdamas neskaičiuoji nei laiko, nei pastangų“

confident-noyce

Atnaujinti skiepijimo prioritetai: įtraukti mokytojai, moksleiviai, merai

confident-noyce

Naujausi straipsniai

Šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Sutikti Skaityti daugiau