Restorane ir prekybos centre „Vasaris“ dirba net keletas užsieniečių. Tarp jų – ukrainietė Olena Bilousova ir indas Inderpreet Singh. Jų apsigyvenimo Lietuvoje istorijos – labai skirtingos. Olena čia atvyko bėgdama nuo karo gimtoje šalyje, o Inderpreet – meilės emigrantas.
Pasirinko bendrą ateitį kurti Lietuvoje
Indijos pilietis šiuo metu dirba restorane „Vasaris“, tačiau į Lietuvą atvyko vedęs lietuvę, su kuria susipažino Kipre.
„Po Kipro vykome į Indiją. Ten ir įvyko mūsų vestuvės. Tuomet sprendėme, kur gyvensime. Tarp variantų buvo Lietuva, Norvegija, Anglija. Pasirinkome Norvegiją, tačiau ten pabuvę vos mėnesį, supratome, kad ši šalis – ne mums, todėl apsisprendėme kraustytis į Lietuvą, Panevėžį. Kodėl Panevėžys? Nes čia gyvena mano žmonos šeima. Mūsų įsitikinimai tokie, kad šalia turi būti šeima. Taip jau 11 metų gyvename Panevėžyje“, – pasakojo vyras.
Pasiteiravus, kodėl tarp gyvenamosios vietos variantų nebuvo Indijos, jis atviravo, kad prieš pažintį su žmona, jis jau penkerius metus gyveno Kipre ir žinojo, kad į Indiją gyventi nebegrįš.
„Kipre taip pat dirbau restorane. Teko užimti įvairias pareigas: virtuvės šefo, padavėjo. Na, o dabar „Vasaryje“ esu padavėjas-barmenas, bet vadovauju ir atskiriems projektams: išvažiuojamiesiems banketams, maitinimo tiekimui. Tai – atsakingos pareigos“, – aiškino Inderpreet.
Kelionė į Indiją – kas dvejus metus
Prieš tai jam teko dirbti kitame Panevėžio restorane, o pandemijos metu nusprendė, kad reikėtų save išbandyti naujame amplua. Taigi, išmėgino net elektromontuotojo specialybę. Visgi, indo teigimu, tai – ne jam.
„Nusprendžiau, kad noriu grįžti į aptarnavimo sektorių ir jau pusmetį dirbu čia, „Vasaryje“, – atviravo jis.
Inderpreet teigimu, Indijos ir Lietuvos žmonės – ne itin skirtingi. „Skirtumo tarp pačių žmonių didelio nėra, tačiau, ką norėčiau akcentuoti – žmonių skaičių. Indijoje jų – labai daug, o Lietuvoje, ypač Panevėžyje, jų daug mažiau. Tai man labai patinka, todėl labai myliu Panevėžį“, – kalbėjo pašnekovas.
Į Indiją, aplankyti šeimos, jis keliauja kas dvejus metus. Giminaičiai Lietuvoje dar nebuvo, nors Inderpreet trokšta, kad šie jį aplankytų ir susipažintų su Lietuva.
Svajoja supažindinti panevėžiečius su Indijos virtuve
Paklausus apie ateities siekius, restorano padavėjas tikino, kad norėtų „Vasaryje“ suorganizuoti indišką vakarienę ir žmonėms suteikti galimybę paragauti indiškų patiekalų. Tuo pačiu supažindinti su Indijos virtuve.
Gražiausių metų švenčių proga Inderpreet panevėžiečiams linkėjo jaukių, gražių ir šiltų švenčių ir didžiausios sėkmės Naujaisiais metais. „Taip pat norėčiau padėkoti už kantrybę, nes, kai atvykau į Lietuvą, nemokėjau kalbos, tačiau panevėžiečiai buvo labai supratingi ir malonūs“, – dėstė vyras.
„Išmokti lietuvių kalbą nebuvo lengva. Iš viso moku septynias kalbas ir dar kelių kalbų pradmenis. Pradžia buvo sunki, bet visgi savarankiškai visko išmokau. Mano didžiausia pagalba buvo pirmoje darbovietėje, kur meniu buvo pateikti trimis kalbomis: lietuvių, anglų ir rusų“, – pasakojo indas bei pridūrė, kad jo mėgstamiausias lietuviškas patiekalas – balandėliai.
Motyvacija dirbti ir mokytis
Na, o prekybos centro „Vasaris“ konditerijos skyriuje šiuo metu galima sutikti ukrainietę Oleną. Ji aptarnauja parduotuvės lankytojus ir net edukuoja juos apie mūsų miesto režisierių Juozą Miltinį.
Į Lietuvą moteris su dviejų metų dukra ir mama atkeliavo kovo pabaigoje. „Čia dirba mano vyro draugas. Jis ir suorganizavo mūsų atvykimą į Lietuvą. Panevėžyje buvo įsteigtas ukrainiečių centras, kuris ir padėjo mums atkeliauti. Žinojau, kad neliksime be stogo“, – pasakojo ji.
Iš pradžių ukrainiečių šeima apsistojo pas geranorišką šeimą, kuri sutiko jas priimti, o, įsidarbinusi „Vasaryje“ ir gavusi pajamų, Olena nusprendė išsinuomoti butą pati.
„Rasti darbą man padėjo pirmoji šeima, pas kurią gyvenome. Moteris skambinėjo įmonėms ir klausė, ar nereikia darbuotojo. Taip nutiko, kad „Vasaris“ pasiūlė atvykti pokalbiui. Manau, tai – likimas. Dabar džiaugiuosi, kad čia patekau ir dirbu tokiame gerame kolektyve“, – sakė Olena.
Prekybos centro „Vasaris“ vadovė Miglė Gruzdenė atskleidė, kad prieš įdarbinant Oleną, teko įsivertinti, kaip gali adaptuoti darbo vietą užsienietei. „Pasikvietėme Oleną pasikalbėti, įsivertinome, ar galėsime adaptuoti darbo vietą ir tuomet nusprendėme ją priimti. Iš tiesų, buvo visokių faktorių, kuriuos reikėjo pritaikyti lietuvių kalbos nemokančiam asmeniui. Vis dėlto, pastebėjome, kad Olena labai motyvuotai mokėsi lietuvių kalbos, dėl to labai džiaugiamės ją turėdami čia, su mumis“, – kalbėjo vadovė.
Edukuoja apie J. Miltinį
Pasiteiravus, kokie buvo pirmieji išmokti lietuviški žodžiai, ukrainietė teigė, kad tai buvo produktų pavadinimai. „Agurkas, morka, obuolys ir kiti. Dirbau salėje ir pažindinausi su produktų pavadinimais. Vėliau dirbau ir kituose skyriuose, kur išmokau skaičių ir kitų žodžių – šaldytuvas, virtuvė ir t. t.“, – teigė Olena.
Direktorė M. Gruzdenė džiaugėsi, jog Olena gali edukuoti panevėžiečius net ir apie J. Miltinį. Pati Ukrainos pilietė tikino, kad istoriją apie režisierių išmoko iš vadovės.
„Prekyboje yra keturių rūšių „Napoleonai“. Atėję pirkėjai dažnai negali išsirinkti, kurį pirkti. Tuomet pradeda klausinėti, kuo skiriasi ir t. t. Na, o klasikinio torto pavadinimas „Režisieriaus Napoleonas“. Žmonės klausia, kodėl jis toks. Taigi, paaiškinu, jog jį mėgo jūsų miesto garsus režisierius J. Miltinis. Panevėžiečiai dažnai nustemba, kad patys nežinojo tokio dalyko, o štai aš aiškinu jiems apie miesto gastronominius dalykus“, – juokėsi ji.
Dažnai girdi „Slava Ukraini“
Olenai Panevėžys – labai patinka. „Charkove, iš kur atvykau, kai susirenka visi studentai, gyvena apie 2 mln. žmonių. Panevėžys, palyginus, labai mažas. Man tai labai patinka. Atrodo, kad čia visi vieni kitus pažįsta. Labai džiaugiuosi panevėžiečių draugiškumu. Dažnai išgirstu „Slava Ukraini“, – atviravo moteris.
Na, o Kalėdų proga Olena miestiečiams linkėjo taikos. „Stebuklai išsipildo, tad tikėkite jais, svajokite, mylėkite, būkite sveiki. Žinoma, linkiu taikos visiems.“
