Panevėžio rajono viešąją biblioteką puošia keramikos dirbinių paroda

Panevėžio rajono viešąją biblioteką puošia keramikos dirbinių paroda

Dovilė BARVIČIŪTĖ ("Tėvynė") / Dovilės BARVIČIŪTĖS nuotr.

Keramikė tautodailininkė, dailės mokytoja, edukatorė Laima Kiškienė Panevėžio rajono bibliotekoje pristatė juodosios ir raugo keramikos dirbinių parodą.

Tradiciškai kalėdiniu laikotarpiu Panevėžio rajono viešąją biblioteką puošia gražios ir nepaprastai jaukios keramikos dirbinių parodos iš Ramygalos. Šiais metais keramikė tautodailininkė, dailės mokytoja, edukatorė Laima Kiškienė čia pristatė savo pirmąją personalinę kūrybos parodą „Laiškai protėviams“, kurioje eksponuojami juodosios ir raugo keramikos dirbiniai.

Anot L. Kiškienės, ši paroda yra padėka protėviams, atradusiems šiuos keramikos degimo būdus, išgryninusiems formas, perdavusiems savo pasaulio sampratą ornamentų raštais. Tai taip pat kvietimas jaunajai kartai matyti, skaityti, žavėtis ir tęsti senosios keramikos tradicijas.

Per parodos pristatytą autorė pasakojo, kad darbai lipdyti virveliniu būdu, degti juodosios ir raugo keramikos malkinėse krosnyse. Pasak menininkės, juodoji keramika – pati seniausia keramikos rūšis Europoje, gyvuojanti tūkstančius metų. Dirbiniai formuojami iš raudono molio, degami žemės duobėje įrengtoje krosnyje. Pasiekus 1000 laipsnių temperatūrą, į krosnį metamos smalingos malkos, krosnis sandariai uždaroma. Į nuo karščio išsiplėtusią molio šukę įsismelkia juodi dūmai, redukuojasi molio sudėtyje esantis geležies oksidas. Indo sudėtyje vyrauja metalinė geležis. Keramika tampa juoda. Dėl savo skambėjimo ir blizgesio nuo seno taip degti indai vadinami geležiniais. O štai raugo keramika – būdinga tik Baltijos šalims, pati seniausia ikiglazūrinė keramikos rūšis. Iki 1000 laipsnių įkaitinti dirbiniai merkiami į duonos raugą. Prikepdamas raugas numargina dirbinį rudais raštais ir užsandarina molio šukės poras, dėl ko indas tampa nepralaidus skysčiui. Seniau šiems dirbiniams buvo naudojamas raudonas molis, todėl raugo raštai būdavo ne tokie ryškūs. Šių dienų keramikai, siekdami išraiškingumo, naudoja baltą, atvežtinį molį.

BIC

Ramygaloje gimusi ir užaugusi L. Kiškienė sako, jog keramika susijusi su kitais mokslais, ji neišsemiama, o molis ne tik sušildo rankas, bet ir sielą. Moteris prisimena, kad jau vaikystėje buvo kitokia. Nuo mažumės ji mėgo daryti apčiuopiamus darbus. Kovo 8-osios proga mamai nupirko atviruką. Nagų lako valikliu ištrynė užrašą, o mergaitei iš aksominio popieriaus iškirpo ir priklijavo skrybėlaitę. Padarė taip, kaip jai atrodė gražu. Nuvažiavusi pas močiutę į kaimą iš molio ji lipdydavo meškiukus. Aktyvesnę kūrybą moteris pradėjo nuo rankdarbių, juos daryti ėmė dar paauglystėje. Laima nerdavo servetėles, devintoje klasėje džiaugėsi didesniu rankdarbiu – staltiese. Dar vėliau, norėdama išsiskirti iš pilkos minios, nusinėrė suknelę. O su keramika nutiko taip – vos pradėjusi mokytojauti, L. Kiškienė užsigeidė naujų vėjų. Keramika atrodė kaip kažkas dar neatrasta ir sunkiai pasiekiama. Pradėjo lankyti įvairius seminarus ir kursus.

Prieš ketverius metus L. Kiškienė Ramygaloje įkūrė ir savo keramikos dirbtuves. Dabar čia durys atviros visiems: ir suaugusiesiems, ir vaikams. Čia laukiamas kiekvienas žmogus, siekiantis kūrybiškai leisti laisvalaikį, išmokti tradicinių amatų, atrasti rankdarbių grožį. Be to, L. Kiškienė ne vienerius metus rengia tarptautinius vasaros keramikų simpoziumus.

Į parodos pristatymą L. Kiškienės atvyko pasveikinti svečiai, draugai, menininkai, bendraminčiai, mokytojai.

Paroc

Mano namukas

Dima Bilan

Modelis

Dizainas

PIC

NĖRA KOMENTARŲ

Atsakyti

JP.LT už komentarų turinį neatsako. Už komentarus atsako juos paskelbę skaitytojai. JP.LT pasilieka teisę šalinti necenzūrinius, nekultūringus ir neetiškus skaitytojų komentarus, kaip ir tuos, kuriais skatinama visuomenės grupių nesantaika, šmeižiami ar įžeidinėjami žmonės, o duomenis apie tai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka perduoti teisėsaugos institucijoms. JP skatina komentuoti atsakingai ir gerbti kitų skaitytojų nuomonę.