Metų mokytoja – Raguvos gimnazijos muzikos mokytoja metodininkė Ingrida Bučinskienė ne kartą įrodė, jog širdžiai mielas ir atkaklus darbas duoda puikius rezultatus ir motyvą siekti didesnių tikslų. Jos ugdomų mokinių pasiekimai džiugina ne tik gimnazijos bendruomenę, bet reprezentuoja ir Panevėžio rajoną.
Be to, mokytojos parengti mokiniai tampa nugalėtojais ir laimi prizines vietas įvairiuose rajono bei šalies konkursuose. Su I. Bučinskienė kalbėjomės apie tai kas mokytoją įkvepia darbui ir kaip šiais modernumo laikais, kai supa naujausios technologijos dar įmanoma mokinius sudominti muzika.
– Metų mokytojo nominacija rajone teikiama nuo 2006 metų. Esate šešioliktoji mokytoja, pelniusi šį vardą. Kokius jausmus sukėlė šis apdovanojimas?
– Naujieną išgirdau kelionės metu. Negalėjau tuo patikėti. Jausmas sunkiai nusakomas žodžiais: ir nuostaba, ir džiaugsmas, ir sumišimas vienu metu, kartu ir didžiulė atsakomybė. Juk turėsiu pateisinti šį garbingą vardą.
– Esate ne tik mokytoja, bet ir Šilų bendruomenės valdybos narė. Žinau, kad daug investuojate savo asmeninio laiko, kad šilaiviams būtų geriau gyventi, organizuojate įvairius renginius. Kaip viską spėjate?
– Suspėti galima visur, reikia tik norėti. Lengviausia yra nieko nedaryti, dejuoti ir kritikuoti. Juk nuo mūsų pačių priklauso, kokioje aplinkoje ir kaip gyvename. Norisi, kad Šilų miestelis būtų gyvas ir patrauklus.
– Ar kada susimąstėte, ką veiktumėte, jei nebūtumėte mokytoja?
– Visą gyvenimą mėgstu aktyvų laisvalaikį, daug sportuoju. Važinėju riedučiais, dviračiu, čiuožiu pačiūžomis, plaukioju, šoku ir neseniai atradau dar vieną sporto šaką kangoo jump. Tad manau, kad kita specialybė būtų susijusi su sportu.
– Kodėl pasirinkote pedagogo profesiją? Kuo ji sužavėjo, patraukė?
– Pedagogo profesiją pasirinkau visiškai atsitiktinai, paskatinta nuostabios mokytojos Vandos Ruplienės ir pirmosios muzikos mokytojos Staselės Belskienės. Tai jos sugebėjo įžvelgti manyje tas savybes, kurios reikalingos mokytojui. Todėl aš taip pat stengiuosi mokinius skatinti suvokti, kad jie gali gerokai daugiau, nei patys įsivaizduoja. Mokytojo darbe žavi tai, jog po įdėto mokytojo darbo ir mokinio pastangų pamatai spindinčiose vaiko akyse pasitikėjimą, pasididžiavimą: „Aš galiu“, „Aš moku“, „Aš sugebu“…
– Ko pasisemiate iš savo mokinių?
– Iš savo mokinių pasisemiu geros nuotaikos, energijos. Iš jų mokausi pamėgti įvairiausių stilių šiuolaikinę populiariąją muziką, tokią kaip repas, dubstep, rokas. Beveik viską žinau apie grupę BTS (mokytoja šypsosi). Iš mokinių mokausi lankstumo. Per metus jie ne kartą gali pakeisti savo pažiūras, pamėgti tai, ko nemėgo, ir palikti tai, kas atgyveno. Vaikai mažiau nei suaugusieji bijo suklysti. Be galo daug galima pasisemti iš mokinių, tereikia stebėti, klausyti, domėtis, diskutuoti, ieškoti bendrų tiesų…
– Kaip manote, kokių savybių reikia geram mokytojui?
– Mokytojas turi būti įkvepiantis, gebantis sudominti, pasitikintis, gerbiantis ir mokantis priartėti prie mokinių. Mokytojas turi būti kantrus, malonus, rūpestingas. Norėdamas sudominti mokinius dėstomu dalyku, turi mėgautis savo darbu. Gebantis motyvuoti mokinius taip, kad jiems sektųsi ne tik mokykloje, bet ir už jos ribų.
– Ar šiais modernumo laikais, kai supa naujausios technologijos, kai didelis gyvenimo tempas, dar įmanoma mokinius sudominti muzika?
– Man labai pasisekė, kad mokiau ir mokau gabius, smalsius mokinius. Kur benuvažiuočiau, visada giriuosi, kad mano mokiniai patys geriausi. Jie domisi pačia įvairiausia muzika, užduoda tokius klausimus, kad tenka gerokai paieškoti atsakymų. Dažnai girdžiu kolegių nusiskundimų, kad vaikai nemėgsta liaudies muzikos. Manieji mokiniai žino, kad liaudies muzika – pamatas viso to, ką dabar turime. Kaip gali mėgautis šiuolaikine muzika, nežinodamas jos ištakų, pradžių pradžios. Naujausios technologijos – priemonė, su kuria gali komponuoti, kurti, keisti, remiksuoti pagal savo skonį. Mes liaudies dainas įvelkam į šiuolaikinį rūbą, kuriame joms vizualizacijas. Stengiuosi supažindinti mokinius su įvairiausių stilių muzika. Vaikai dažnai prašo atsiųsti klausomų kūrinių nuorodas. Labai džiaugiuosi, kai mokinukai, radę ką nors neįprasto, išskirtinio, pasidalija ir su manimi.
– Teko girdėti, kad esate mokytoja, iš kurios pamokų vaikams nesinori išeiti. Kaip jums tai pavyksta?
– Į šį klausimą nežinojau ką atsakyti, tad paklausiau vaikų, kodėl jie ateina pas mane ir pertraukų metu. Tai štai keli jų atsakymai: „Nes pas jus gera. Jaučiuosi kaip namuose, o jūs kaip antroji mano mama“, „Pasikrauti geros nuotaikos bombą“, „Atsipalaiduoti ir prasiblaškyti nuo sunkių pamokų rutinos“, „Jūs tokia, pas kurią gali ir pasiguosti, ir paverkti, ir išsikalbėti“, „Mes einam pas Jus, nes esam visada laukiami “ ir kt.
– Ar dabartiniai moksleiviai savo drąsa ir laisve skiriasi nuo tų, kurie mokyklos suoluose sėdėjo prieš dešimtmetį?
– Skiriasi viskuo: laisvumu, drąsa, elgesiu, mąstymu. Dabar vaikai laisvai reiškia savo nuomonę, diskutuoja, argumentuoja, derasi.
– Kokia, Jūsų nuomone, turėtų būti mokykla, kad kiekvienas vaikas joje jaustųsi puikiai?
– Mano nuomone, Raguvos gimnazija ir yra tokia mokykla, kurioje vaikai jaučiasi puikiai. Pirmiausia mokykloje vaikas turi jaustis saugus. Svarbu tvarkinga aplinka, geros mokymo ir mokymosi sąlygos, draugiški, tolerantiški, puikiai savo dėstomą dalyką išmanantys mokytojai. Kuo mažiau draudimų, daugiau susitarimų.