Aktyviausiai besidarbuojantiems bendruomenių atstovams Panevėžio rajono valdžia dovanojo kelionę po Lietuvą. Šią džiugią žinią Liūdynėje vykusiame sąskrydyje „Brangiausios spalvos trys“ paskelbęs meras Povilas Žagunis leido patiems ir pasirinkti, kur keliauti.
Kelionę organizavusi PRBS tarybos narė, Pažagienių bendruomenės pirmininkė Elena Stanienė sako neabejojusi, kad auksinį rudenį gražiausia aplankyti Mažąją Lietuvą, pasigrožėti Kuršių mariomis, paragauti šviežios žuvies Rusnės saloje, pasidairyti nuo Rambyno kalno.
„Susitinkame dažniausiai tik renginiuose ar dalykiniuose susirinkimuose, tad kelionė – puiki proga ne tik pamatyti kažką naujo, bet ir neskubant pabendrauti“, – sako kelionėje bendruomenių žmones lydėjęs Panevėžio rajono bendruomenių sąjungos pirmininkas Kazimieras Binkis.
Aplankęs Mingę dar niekas nesigailėjo
Keliaudami kartu su šiauliete gide Virginija, džiaugdamiesi puikia diena, pasiekėme Ventės rago ornitologinę stotį – labiausiai į vakarus nutolusį Šilutės rajono tašką. Ventės rago ornitologinės stoties vedėjas Vytautas Jusys nuotaikingai pasakojo apie paukščių žiedavimą, čia pat galėjome stebėti šį procesą. Sužinojome, kad rugsėjo–spalio mėnesiais neretai būna dienų, kai Lietuvos pajūriu ties Klaipėda per dieną praskrenda daugiau kaip 3 mln. paukščių, iš kurių 70–80 proc. pasuka per Kuršių neriją ir maždaug trečdalis tęsia savo kelionę rytine Kuršių marių pakrante Ventės rago link.
Iš Ventės rago kelias vedė pro Kintus link lietuviškąja Venecija vadinamo Mingės kaimo. Gatvę čia atstoja upės vaga, prie kiekvieno kiemo matyti prieplaukėlė ir vandens transportas. Tiesa, žvejų namelius dabar pakeitusios vilos, valteles – apie neprastą gyvenimo lygį liudijantis vandens transportas, bet gamtos vaizdai tebėra labai įspūdingi. Paragavę žuvienės Stasio Petrošiaus užeigoje „Mingės egzotika“, išplaukėme laivu Minijos upe link Kuršių marių. Įsitikinome, jog tiesą kalbėjo gidė, sakydama, kad šiose vietose pabuvęs dar nė vienas nesigailėjo.
Pasimėgavę kelione vandeniu, pasiekėme Uostadvarį, pasigrožėjome apylinkėmis užlipę į čia esantį švyturį. Autobusu pasiekėme Rusnę – didžiausią salą Lietuvoje, įsikūrusią Nemuno deltoje, Atmatos ir Skirvytės upių sankirtoje. Rusnėje aplankėme ant Atmatos kranto pastatytą skulptūrą Indijos laisvės kovų dalyviui Mahatmai Gandžiui ir jo draugui, Rusnėje augusiam žydų architektui Hermanui Kalenbachui. Supratome, kodėl Rusnė vadinama žuvies sostine – vienoje gatvelėje galima rasti bent tris rūkyta žuvimu kvepiančius kiemus. „Ingos rūkyklėlėje“ surengtoje edukacinėje programoje pamatėme, kaip dorojami, gardinami ir rūkomi ešeriai, paskanavome ir, žinoma, nusipirkome kelių rūšių žuvies.
Nusilenkėme Mažosios Lietuvos šviesuoliams
Jau visai saulei leidžiantis pasiekėme legendomis apipintą Rambyno kalną, norus patikėjome šventam akmeniui, pasigrožėjome panorama, apačioje tekančiu Nemunu ir kitapus jo matomais Tilžės bokštais – jau Kaliningrado srities teritorija. Nors ir sutemus, aplankėme dar vieną ypatinga aura apdovanotą vietą – Bitėnų kapines Rambyno kalno papėdėje. Čia ilsisi Lietuvos šviesuoliai Vydūnas, Martynas Jankus, Valteris Kristupas Banaitis ir kiti. Įeinančius į kapinaites virš vartų pasitinka Vydūno žodžiai „Spindulys esmi begalinės šviesos“.
Pasigrožėję Mažosios Lietuvos gamta ir architektūra, prisilietę prie istorijos faktų, pasimėgavę žuvimi, pro Pagėgius, Tauragę, Šiaulius grįžome Panevėžio link. Dėkojame Panevėžio rajono savivaldybės administracijai už supratimą, kad bendruomenių aktyvistams kartais labai reikia atsikvėpti, Bendruomenių sąjungos pirmininkui Kazimierui Binkiui – už visą kelionės laiką spinduliuotą gerą nuotaiką ir geranoriškumą, Elenai Stanienei – už įdomią ir sklandžiai organizuotą kelionę.