Šalia Berčiūnų esančiame Smiltynės viensėdyje, kur dabar įsikūrusi kanojų ir baidarių nuoma, tvarkant palivarko tvenkinius, juose buvo rastos, kaip manoma, okupacijos metais sumestos alėjos kolonos. Dabartinis sodybos šeimininkas, remdamasis senbuvės prisiminimais, betonines apirusias ir apsamanojusias, maždaug metro aukščio kolonas grąžino į vietą, kur kadaise jos galbūt stovėjo. Istorikai faktų apie šias kolonas neturi, lieka tik spėlioti, iš kur jos galėjo atsirasti.
Atgaivino sodybą
Dabartinis sodybos šeimininkas Gediminas Ambraška Smiltynėje esantį pastatą įsigijo prieš ketverius metus. Baidarininkas čia įkūrė kanojų ir baidarių nuomą, o po vidury dvarvietės augančia laukine kriauše – senų telefonų muziejų. Įrengė ir „Pykčio kambarį“, skirtą išlieti susikaupusioms emocijoms. Nuo pat pastato įsigijimo šeimininkai įdėjo daug darbo, kad vieno hektaro plotas būtų gražus, patrauklus turistams.
„Kiek man žinoma, anksčiau čia buvo Vaičaičių arklidė ir karvidė, vėliau – trąšų, grūdų sandėlis, medienos cechas. Kai nupirkome šį pastatą, čia buvo džiunglės, apleista, baisus šiukšlynas. Surinkome ir išvežėme dvi priekabas padangų. Radom krūvas stiklų, akmenų, betoninių blokų, metalo, įvairių gelžgalių. Teritorija buvo apaugusi krūmais, nesimatė net šių dviejų prūdų. Pirmais metais išpjovėme pievą, krūmynus, kažkiek išvalėme tvenkinius, į juos įleidom žolėdžių žuvų“, – pasakojo G. Ambraška.
Saugo autentiškumą
Šį pavasarį dar kartą valant tvenkinius, vieno dugne sodybos šeimininkas rado keturias betonines kolonas. Viena jų sveria apie 100 kilogramų, ir nors kolonos apirusios, matyti, kad jos buvo dažytos balta spalva.
„Kiek man žinoma iš čionykštės senbuvės Birutės, dabartinis kelias tarp šių dviejų tvenkinių buvo ir anksčiau, o ant jo stovėjo šios rastos kolonos. Nutariau grąžinti ten, kur pagal senolės pasakojimus, jos anksčiau stovėjo. O kad būtų dar įspūdingiau, paprašiau meistro, kad pagamintų dar kelias tokio pat stiliaus tik didesnes kolonas. Senąsias restauravome. Visas jas sustačiau ant tvenkinius skiriančio kelio ir dabar turime savotišką, unikalią alėją“, – džiaugiasi Gediminas ir neslepia, kad rastos kolonos užduoda daug klausimų.
„Logiškai galvojant, tarybiniais metais tokių kolonų niekas nedarė. Vis tik tada teko išgyventi karą… Bet maža ką, o gal ir darė? O gal tai A. Smetonos laikų kolonos? Nuotraukų nėra išlikusių, todėl viskas, ką žinome, tai tik spėlionės“, – teigė G. Ambraška.
Visgi sodybos šeimininkas neslėpė, kad rastos kolonos – tai dar vienas eksponatas, kuris padės atkurti šios teritorijos dvasią. Jo tikslas – išlaikyti autentiškumą, todėl paliko čia „gyventi“ pačius įvairiausius sodyboje rastus senovinius daiktus: vežimo ratus, žemės ūkio padargus ir kitus.
Dalijosi prisiminimais
Kokia tikra šios sodybos istorija, iš vaikystės prisiminimų papasakoti gali tik senbuvė, 75-erių metų Birutė Suvaizdienė. Moteris sako, kad kadaise šios žemės ir pastatai priklausė jos tėvams Vaičaičiams. Birutė yra tėvo Dominyko Vaičaičio turtų paveldėtoja ir gyvena visai šalia kanojų ir baidarių nuomos pastato.
„Šitas kolonas atsimenu iš vaikystės, bet labai silpnai. Man rodos, jos čia stovėjo, bet garantuoti negaliu. O duobes, kur dabar yra tvenkiniai granatų išmuštos. Mano sūnus jas truputį paplatino, o dabartinis sodybos šeimininkas Gediminas jas dar šiek tiek išdidino. Anksčiau čia būdavo tokia brasta. Brisdavom per Nevėžį ir eidavom į bažnyčią Berčiūnuose. Pamenu baba žiemą mane veždavo su rogėmis, kai šilčiau – senoviniu vežimu. Į bažnyčią (kuri tuomet stovėjo prie geležinkelio bėgių) eidavom tol, kol jos nesusprogdino kareiviai. Kai prie ruskių panaikino bažnyčias, mes, vaikai, ten eidavome kavotis, taip šaravodavom pamokas. Oi, tada buvo linksma, bet kartu ir baisu, kad niekas nepagautų“, – šypsojosi Birutė.
„Mano tėvas daug prisidėjo prie tos bažnyčios statymo. Dabar čia nieko nebeliko, stovi tik Vaičaičių akmuo. Jis, mano žiniomis, ten buvo pastatytas kaip padėka tėvui už pagalbą statant bažnyčią. Tėvas anksti mane paliko, man buvo kiek daugiau nei vieneri. Jis buvo stalius, užkritus betoninėms plokštėms, jis mirė“, – prisimena senolė.
Istoriją liudija likę faktai
Birutė sako, kad iš vaikystės pati daug ko neprisimena: „Daug žinoti negaliu, nemačiau, nestovėjau, kas ką pasakojo, tą ir aš sakau, daug tardžiau mamos mamą“, – pasakodama savo istoriją įterpė Birutė.
„Čia, kur dabar įsikūrusi kanojų ir baidarių nuoma, buvo mano tėvo Vaičaičio arklidė ir karvidė. Drąsiai sakyti, kad čia buvo dvaras, negaliu, bet tėvai buvo labai turtingi, tai faktas. Jie buvo buožės. Tėvas turėjo daug žemių, 7 ha miškų, augino 24 karvės ir 20 arklių, turėjo 4 tarnaites, mačiau jas ant nuotraukų. Mano namai sudegę, čia, kur sodas priekyje, buvo gryčia ant dviejų galų. Šiaudinis stogas, spalių lubos. 1970 metais viskas sudegė, aš tik spėjau vaiką ant rankų išsinešti, basa ant sniego sausio 6 dieną stovėjau. Dabar gyvenu klėtyje, buvusiame Vaičaičių svirne. Nebeturiu artimųjų, viena kereplinėju, esu vienturtė“, – pasakojo B. Suvaizdienė.
Įdomu ir tai, kad šalia vadinamos dvarvietės kadaise ant kalno buvo įkurtos kapinės. Jos yra ir dabar, tik neveikiančios.
„Tai senos kapinės. Ten palaidotas mano tėvo brolis, kuris dar būdamas šešerių metų prigėrė duobėje. Aš dar gimusi nebuvau. Kai leidžia sveikata, nueinu, aplankau jį, uždegu žvakelę. Pusės kapų jau čia nebėra, visi išsikasinėjo, tik Valantinavičių ir mano kapelis liko“, – sakė Birutė.
Rado galvos griaučius
Besišnekučiuojant su Birute, į kiemą užsuko beveik 60 metų šioje teritorijoje bitininkaujantis Jonas.
„Bitininkauti pradėjau 22-ejų metų, kai tik grįžau iš armijos. Prieš 57 metus bitutes atsivežiau čia. Atsimenu, vieną kartą ėjau paupiu, maždaug prieš 40 metų, viskas buvo apaugę ir kaukolę žmogaus radau, gal kokių šunų atnešta. Paėmiau ją ir parsinešiau namo, galvojau, ką su ja daryti, bet ta kaukolė dingo, kažkas pavogė, matyt, vaikai, nes jie visur landžiojo. Anksčiau žmones laidodavo tose vietose, kur nevykdavo žemdirbystė, arčiau upelių ar kalnelių, bet kai reljefas keičiasi, vykdoma melioracija, daug lyja ir kapai atsiveria“, – pasakojo Jonas ir džiaugėsi, kad pavasarį čia labai gerai, teka upeliukas, medžiuose daug sulos, puikiai darbuojasi ir bitutės.
„Kiek toliau yra stovyklavietė. A. Smetonos laikais ten buvo žydų kurortinė vieta. Žydai atvažiuodavo ir ilsėdavosi tose vilose, kelis sykius jaunystėje ir aš ten buvau. Mano tėvai dirbo mokykloje, o čia vykdavo švietimo sistemos pionierių stovykla“, – prisimena Jonas.
Nevėžininkų dvaro palikimas?
Knygos „Berčiūnai“ autorė Zita Viseckaitė-Skindzerienė, sužinojusi apie tvenkinyje rastas kolonas, liko nustebinta. Ji pripažįsta, kad ši mįslinga istorija verta dėmesio. Pirma mintis, kuri aplankė Z. Viseckaitę-Skindzerienę – paslaptinga mokyklos istorija.
„Iki šiol man ramybės neduoda Smiltynėje 1915 metais pradėjusi veikti pradinė mokykla. Šis pastatas man labai didelis klausimas, ar tik ten nebuvo kažkoks įdomus dvaras. Iki 1915 metų ten turėjo kažkas būti. Gal senais laikais prie mokyklos galėjo būti graži veranda, paremta ant tų kolonų. Taip spėju, nes prie mokyklos buvo platūs laiptai. Ir tie kapeliai ant kalno, Tiškevičiaus pastatytas malūnas leidžia galvoti apie šioje vietoje buvusį kaimą. Jeigu gyveno žmonės, tai tikrai galėjo būti ir dvaras. Čia buvo ir Tiškevičiaus pastatytas dviejų aukštų namas, vėliau ten gyveno Drungos“, – kalbėjo Z. Viseckaitė-Skindzerienė.
„Ar čia buvo ir Vaičaičių dvaras, sunku pasakyti, liko tik sodybos likučiai. Kad Vaičaičiai buvo turtingi, nėra ko ginčytis. Tuo metu šeima turėjo 40 ha žemės. Dominykas Vaičaitis buvo Birželio sukilimo dalyvis“, – žiniomis dalijosi moteris.
Berčiūnų kaime gimusi ir čia užaugusi Z. Viseckaitė-Skindzerienė prisiminė ir savo močiutės pasakojimus, kad aplink Berčiūnų kaimą išvien buvo dvarai, o Berčiūnų mergos buvo labai turtingos, pas jas atvažiuodavo piršliuosna, kaip sakydavo dvarininkai.
Visgi Z. Viseckaitė-Skindzerienė kelia dar vieną versiją: „Man kilo mintis – ar negali būti, kad tos kolonos atvežtos iš Nevėžnikų dvaro, kuris priklausė Eidrigevičiui? Dvaras stovėjo netoli Naujamiesčio, pagal Nevėžį. To dvaro jau nebėra, likusi tik Nevėžnikų koplyčia. Galbūt žmonės siekė išsaugoti dvaro likučius ir čia paslėpė kolonas. Rastos kolonos gali būti Eidrigevičiaus dvaro palikimas“, – teigė Berčiūnu kraštu besidominti Z. Viseckaitė-Skindzerienė.
Panevėžio krašto istorikai nesiryžta spėlioti rastų kolonų istorijos.
Mieli naujienų portalo JP skaitytojai, jeigu turite žinių, faktų apie Smiltynę ir jeigu žinote minėtų kolonų istoriją, kviečiame pasidalinti informacija el. paštu [email protected].
