17.2 C
Panevėžys
Šeštadienis, 13 liepos, 2024

Panevėžio rajone gyvenantys Julija ir Vidmantas Milinskai: „Kai sergi muzikos liga…“

Autoriusdovilė barvičiūtėFotoživilė večiorkutė
Panevėžio rajone gyvenantis Julija ir Vidmantas Milinskai: „Kai sergi muzikos liga...“.

Šalia Raguvos, Užunevėžio kaimo sodyboje gyvenantys Julija ir Vidimantas Milinskai yra puikus pavyzdys, kad amžius – ne riba daryti tai, ko geidžia širdis. Abu jie muzikuoja Raguvos kultūros centro liaudiškos muzikos kapeloje „Kukalis“ ir kartu su kolektyvu keliauja po Lietuvą. O ilgametė muzikavimo patirtis į poros namus neša ne tik gerų emocijų, bet paskatino surinkti ir unikalią armonikų kolekciją.

Repetuoja namuose

„Kai sergi muzikos liga, amžius jau nieko nebesako. Muzika labai traukia ir niekaip negalime jos atsisakyti. Jeigu jau kartais su kapela nerepetuojam, tai vis tiek vieni namuose grojam“, – sako muzikantai Julija ir Vidimantas Milinskai.

Pora įsitikinusi – jeigu apsileisi, teks tik pro langą žiūrėti. „Nepasiduoti reikia, ir nebūtinai groti, bet gyvenime dalyvauti, tik tada būsi sveikesnis ir linksmesnis“, – teigia V. Milinskas. Ir jau galima suprasti, kodėl šeima renkasi gyventi įvykių kupiną gyvenimą, kodėl jų namuose sklinda gera nuotaika, kodėl jie tokie linksmi, guvūs ir energingi.

Ir bus dar smagiau, nes jau netrukus į Milinskų namus sugužės visas liaudiškos muzikos kapelos „Kukalis“ kolektyvas. Mat, kol Raguvos kultūros centre vyksta vidaus kapitalinio remonto darbai, šie namai tapo kapelos užuovėja. Čia muzikantai repetuoja ir ruošiasi vasarą vykstantiems renginiams bei konkursams.

Panevėžio rajone gyvenantis Julija ir Vidmantas Milinskai: „Kai sergi muzikos liga…“.

Armonika rankose nuo vaikystės

Raguvos kultūros centro liaudiškos muzikos kapelos „Kukalis“ vadovė Viktorija Kiurienė namų šeimininkę Juliją vadina multiinstrumentaliste, mat ši geba valdyti ne vieną instrumentą. Kapeloje Julija groja mušamuoju muzikos instrumentu kastanjete, ritminiu instrumentu terkšle, kuri puikiai tinka grupiniam muzikavimui, ir barškučiu, kurį pagamino pats Vidimantas. „Nebeskambėjo, išardžiau, pripyliau kietų žirnių ir vėl kaip naujas“, – džiaugiasi. O pats Vidimantas kapeloje užima pagrindinio armonikieriaus vaidmenį. „Be manęs jie neapsieina niekur“, – juokiasi muzikantas.

Muzikuoti Vidimantas pradėjo dar vaikystėje. „Išmokau nuo tėčio. Buvo geras muzikantas, toks senovinis, anuomet tai buvo retenybė. Jis pagroja, tada aš paimu. O trečioje klasėje muzikos mokytoja paklausė, kas moka groti armonika. Pakėliau ranką. Penketo reikėjo. Nuo to laiko kitokio pažymio nei penki neturėjau. O nuo keturiolikos metų pradėjau kultūrnamyje groti, vėliau vestuvėse, šventėse, taip ir po šiai dienai nesiskiriu su armonika“, – sako Vidimantas.

Julija tik dar papildo: „Visi Vidimanto broliai buvo prie muzikos, o tėvas vieną armoniką turėjo, neduodavo jos draskyti. Anksčiau taip būdavo, žmogus pavalgo pietus ir eina prigult. Tai tėvas taip darydavo, o broliai pešdavosi, kas pirmas nutvers tą armoniką. Kai pakliūdavo į Vidimanto rankas, tas eidavo į lauką groti, kad tėvas negirdėtų. Kartą grįžo į trobą, žiūri – tėtė sėdi. Vidimantas tik suspaudė armoniką ir tekinom jos padėti. O tėtė čiupt jį už rankos ir sako – grok, sūnau, toliau. Pamatė, kad moka ir sugeba. Nuo to laiko Vidimantui nebereikėjo slėptis.“

V. Milinskas.

Armonikų kolekcija

Vidmantas Milinskas ne tik groja armonika, bet ir turi šių kolekciją sukaupęs.

„Vieną turėjo, antrą nusipirko, trečią padovanojo, tai sūnus kitą parvežė, taip ir gavosi“, – vesdama link kolekcijos pasakoja Julija.

Jai antrina Vidimantas: „Nusiperkam vieną, žiūrim – skambesys prastas, tada ieškom kitos. Vieną pagal skelbimą radom Panevėžyje, tokią apynauję. Parsivežiau, savaitėlę pagrojau, jėtau kaip gerai skambėjo, kaip buvo gera. Bet ir ta nusėdo. Vėl reikia naujos. Kitą atvežė vienas žmogus iš Vilniaus, girdėjo, kad mes grojom, tai padovanojo. Kolekcijoje turėtų dar trys būti, bet nebėra, senelių namams padovanojau. Mūsų kapelos draugas gyveno Ramygalos senelių namuose, ir ten nuvežėm. Mums negaila dalintis, tegul tik muzika skamba“ – šypsosi muzikantai.

Julija iš lentynos pakelia kone išskirtiniausią armoniką: „Ši mums brangiausia ir pati maloniausia, nes pernai vaikai padovanojo jubiliejaus proga. Ją sugebėjo net iš Rytų atsiųsti.“

Imdamas kitą armoniką Vidimantas sako: „O šita tai šviežiausia. Sekmadienį Panevėžyje iš automobilių turgaus pirkau. Mes jau ten susidraugavę ir nuolaidas padaro. Už šitą prašė 250 eurų, bet nusiderėjau iki 200. Kaip už tokią armoniką, tai tikrai nėra daug.“

Julija rodo brangesnę, kurią muzikantai įsigijo už 700 eurų. Brangiausia kolekcijoje – 1000 eurų vertės. Didžioji dalis šių muzikos instrumentų gaminta Italijoje, Vokietijoje, Rusijoje, Baltarusijoje, bet yra gamintų ir Lietuvoje. „Ši medinė – mano tėvelio, ją gamino Raguvos meistras. Tos medinės neblogos, tik tiek, kad skambesio nėra, bet tai autentiška“, – aiškina Vidimantas.

Anot šeimininkų, visos armonikos veikia, tik skirtingai jos skamba. Kai su viena nusibosta, į rankas muzikantas ima kitą ir taip suka ratu. Aprodęs kolekciją Vidimantas imasi demonstruoti armonikų skambesį, groja ir su viena, ir su kita, kad skirtumus galėtume išgirsti.

Suskambus keletui liaudiškos muzikos akordų kyla klausimas, ar šiuose namuose vyksta vakarėliai. „Jie vyksta, kada būna kokia šeimos proga, vaikai ir anūkai susirenka vakarienei, ir tada aišku – šokam, grojam ir dainuojam“, – šypsosi Julija.

Panevėžio rajone gyvenantis Julija ir Vidmantas Milinskai: „Kai sergi muzikos liga…“.

Pučia unikalų instrumentą

Netrukus Vidimantas iš marškinių kišenės išsitraukia ypatingą instrumentą – iš filmavimo juostelės paties pasigamintą švilpynę. Peršviečiamą, vos kelių centimetrų dydžio juostelę Vidimantas deda į burną, ją prispaudžia lūpomis ir pučia pagal armonikos melodiją.

„Buvom piemeniokai, karves ganyt reikėdavo. Būdavo švilpukus darydavom iš karklo, ilgų, trumpų, su skylutėm ir be jų. Tada iš beržo tošės pasidariau, sušvilpiau, bet ilgai nelaikė, ne ji buvo per plona. Tada pradėjau ieškoti kažko storesnio. Iš to paties beržo radau tvirtesnę žievę, bet ši nešvilpė. Pradėjau ploninti ir žiūriu – švilpia. Tik vienam vakarui kartais užtekdavo, kartais ne. Medis yra medis, plyšta. Teko ieškoti kažko, kad neplyštų, ir taip radau filmutę, tik ją gerokai suploninau. Šios viršūnė – 2,5 mikrono“, – pasakoja Vidimantas.

„O kiek norinčių yra išmokti ta juostele groti! Ir armonikierius iš Raseinių Dainius Maslauskas vis klausia, kada gali atvažiuoti mokytis, ir kiti muzikantai, bet tai nėra lengva, nežinau, ar net įmanoma kitiems. Tiesiog pūsti išmokti galima, bet kad pūsti pagal armonikos melodiją, kaip tą daro Vidimantas, nežinau, ar kas gebėtų“, – svarsto Julija.


Palikti komentarą

* JP.lt už komentarų turinį neatsako. Už komentarus atsako juos paskelbę skaitytojai. JP.lt pasilieka teisę šalinti necenzūrinius, nekultūringus ir neetiškus skaitytojų komentarus, kaip ir tuos, kuriais skatinama visuomenės grupių nesantaika, šmeižiami ar įžeidinėjami žmonės, o duomenis apie tai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka perduoti teisėsaugos institucijoms. JP.lt skatina komentuoti atsakingai ir gerbti kitų skaitytojų nuomonę.

PANAŠŪS STRAIPSNIAI

Nuosavame miežiškietės R. Jaruševičienės kieme – senų daiktų muziejus

confident-noyce

Duonos kepėjos iš Panevėžio rajone esančio Limeikių kaimo: „Gera žinoti, kad esam reikalingos“

confident-noyce

Krekenavos M. Antanaičio gimnazijos fizikos mokytojas V. Urnikas: „Viską spėju, nes labai noriu“

confident-noyce

Naujausi straipsniai

Šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Sutikti Skaityti daugiau